Apie fotografijos geraširdiškumą

Antikvariato "Romi" vitrina. 1948 m. © Robert Doisneau (Rapho)

"Aš tikiu, kad svarbiausia – ne "sukurti vaizdą", o būti šitame peizaže."

"Šioje aplinkoje gyvenimo gestai paprasti, o veidai tų, kurie keliasi anksti, yra labai jaudinantys."

Robert Doisneau

Geraširdis Doisneau. Taip jis vadinamas knygose apie fotografiją. Mes jo kažkaip netgi nepastebėjome bėgdami per nespalvotų vaizdų istoriją. Jis iš tiesų nėra iš tų, kurie imtų ir labai išsiskirtų. Ir ne iš tų, kurie atvėrė fotografijai visiškai naujus fotografavimo būdus ar objektus. Jis tik tyliai darė savo darbą, vienu metu buvo garsus, paskui nebemadingas, o paskui ir vėl pripažintas. Nesusiviliojo Henri Cartier-Bressono gundymais keliauti po pasaulį ir dovanoti žmonijai tikrovės paveikslus iš tolimiausių kraštų bei karščiausių taškų, niekada neišvyko iš Paryžiaus ir fotografavo tik savo miestą ir jo priemiesčius, daugiausia Montrouge’ą, kuriame gyveno nuo 1934 m. iki mirties 1994 m. Pats sakė – jam prireikė 60 metų, kad nueitų tuos 1800 savo rajono metrų. Ir pridūrė: "Aš esu tipiškas avantiūristas". Galime pasijuokti kartu su juo, tačiau neišsemti tų metrų per šitiek metų ir neprarasti nuotykių dvasios, gebos vis matyti ir matyti... tai tikrai kažkoks specifinis vidinis avantiūrizmas. Arba nenuslopinamas mažų stebuklų ir mažų laimių ieškotojo instinktas.

Prieš sėsdama rašyti prisiminiau, kokią nuostabą man kėlė Henri Cartier-Bressonas, greta Doisneau tituluojamas geriausiu prancūzų visuomenės išmanytoju. Atrodo, labiausiai mane jaudino tai, kas jo nuotraukose nutinka su pačia realybe, kaip ji "lemiamą akimirką" netikėtai tampa siurreali, spektakliška, tobulesnė negu yra. Svarsčiau, ar jo nuotraukose laimi amžinumas, ar kiekvieną sekundę viską keičiantis laikas. Doisneau visai kitoks. Jis neskatina klausti nei apie save kaip fotografą, nei apie patį fotografavimo procesą, nei apie fotografijos prigimtį. Nors jam kaip fotomenininkui lyg ir nieko neprikiši, jo darbai, regis, taip ir nepavirsta kompozicijomis, vaizdais, paveikslais, nes žmones matai kaip žmones – tokius chaotiškus, benešančius ant savęs savo gyvenimus, – o ne kaip juodas ir baltas dėmes tobuloje formų visumoje. Lyg Doisneau priverstų į žmogų pažvelgti iš arčiau nei kiti. Gal kaip tik dėl to, kad vaizdų lygmuo per daug nesureikšminamas, o empatiško žmogiškumo daugiau negu perfekcionizmo. Gal todėl, kad beveik visi jo fotografijų personažai yra pažįstami, draugai, kaimynai iš to paties priemiesčio, kur kiekvienas kampas yra mirtinai savas. Šios fotografijos – ne apie grožio, o apie santykių pasaulį. Apie mažus gyvenimus, mažytes laimes, kasdienį darbą, trumpas poilsio minutes, žmogiškumą. Ne tiriančios, ne dokumentiškos. Doisneau fotografuoja kaip koks tėtušis, aistringai fiksuojantis savo šeimos ir giminės gyvenimą. Anksčiau aš nelabai supratau, ką reiškia humanistinė pokario fotografija.

Atrodo, karas šiai fotografijai bus padaręs lemiamą įtaką. Tas pats karas, kurio troško romantiškos, ekstremalios sielos, besibodinčios mažais malonumais ir niekinančios tykią gyvenimo eigą, svajojančios apie plieno audras, revoliucijas, žmogaus heroizmą ir didelius istorinius įvykius. Anot Pascalio Brucknerio, net ir šie radikalai XX amžiuje greitai atsikando karo, nes jis pasižymėjo "ypatingu siaubo ir nuobodulio deriniu", kurį galima pavadinti klaikuma. Po šios klaikumos žmogaus asmeninis gyvenimas tampa didžiausia vertybe ir niekam nebekyla mintis niekinti tokių paprastų malonumų kaip kapstymasis sode. Po didžiojo sukrėtimo gyvenimas tarsi atrastas iš naujo – džiaugsmas dirbti, džiaugsmas būti. Doisneau fotografijose daugybė vaikų, įkūnijančių viltį, susižavėjimą paprastais dalykais ir laimę, kuri nepaiso nieko – nei skaudžios praeities, nei draugo kančios, nei kataklizmų, vykstančių kitame pasaulio krašte. Bučiniai gatvėse, vestuviniai nuometai, naktiniai šokiai... Ir daug visokio amato žmonių, kuriais taip nuoširdžiai žavisi Doisneau. Sunku be nostalgijos žiūrėti į saulėje besišildančias kirpėjas, skalbėjų šeimyną ant laiptelių, stambius mėsininkus purvinomis prijuostėmis. Savo smulkius verslelius jie turbūt perėmė iš tėvų ir senelių, kartu perimdami ir profesinę garbę. Tuomet, kai pramoninė epocha jau seniai sunaikino darbo individualumą ir žmogų prijungė prie konvejerio, Doisneau veikėjai atkakliai laikosi seno prancūzų posakio –"Amatas padaro žmogų". Jie kantriai vargsta diena iš dienos, bet turbūt ne be džiaugsmo, kurį teikia susikurtas mažas pasaulis. Čia daug tokių mažų pasaulėlių, apstatytų intymiais, atminimą saugojančiais daiktais, mielų įpročių ir prisirišimų. Nežinau, gal dėl to, kad taip atkakliai saugo savo mažus privatumus, Doisneau žmogeliai atrodo kur kas individualesni už kitus. Regis, tokių dabar nebėra, nebūna. Paradoksalu, kad toks išraiškingas individualumas atrandamas varganoje, banalioje kasdienybėje. Paprastai nuo banalybės bėgama kuo toliau, vaikomasi įspūdžių ir sukrėtimų, bet galima ją prisileisti taip arti, kad įvykių ir pojūčių stygius netikėtai virstų jų pertekliumi. Doisneau atrado būdą, kaip "vis tas pats" gali pasirodyti vis kitaip, vis labiau ir labiau.

Prévert’as prie staliuko. 1955 m. © Robert Doisneau (Rapho)

Aš vis bandau išsiaiškinti, kodėl pažiūrėjus Doisneau fotografijų norisi kalbėti apie laimę (nors reikia pripažinti, kad ten laimė truputėlį liūdna). Bet gal nė nereikia mėginti jos motyvuoti – nei kontrastu su karo klaikuma, nei istoriškai susiklosčiusia amato etika? Gal čia tiesiog tokios akimirkos, kurias tas pats Pascalis Bruckneris vadina palaimingais iš prasmės tironijos išsivadavusiais mirksniais?

"Ką darytumėte, jei, būdamas trisdešimties, pasukęs už savo gatvės kampo staiga pajustumėte, kad jus apima laimės, visiškos palaimos jausmas? Tarytum būtumėte vienu kąsniu prarijęs spindintį vėlyvos popiečio saulės gabalą, kuris tebedegtų jūsų krūtinėje, užliedamas žėrinčių žiežirbų bangomis visą jūsų kūną, iki pat rankų ir kojų pirštų…" (Katherine Mansfield)

Galiausiai, nors turbūt pasakysiu kiek per drąsiai, kai kas senutėlėse Doisneau fotografijose netyčia ir natūraliai artima tam, prie ko ilgai ir sąmoningai ėjo šiuolaikinė fotografija. Tas apsisprendimas niekur neišvykti ir fotografuoti konkrečią vietą yra beveik konceptualus. Aš žavėjausi vienerius metus trunkančių Tehching Hsieh perfomansų serija – metus neįeiti į jokią patalpą, metus gyventi narve, metus būti susirišus su moterimi, bet jos nepaliesti ir pan… Tačiau Doisneau perfomansas truko 60 metų… Tai ne tiek noras sukurti vaizdą, kiek būti jame, dalyvauti. Tobulai įgyvendinta meno ir gyvenimo vienovė, kai meninis užmanymas tiesiogiai išplaukia iš gyvenimiško pasirinkimo, iš meilės, iš laimės.