Macijauskas Varšuvoje

Aleksandras Macijauskas. "Aktas 2". 1997 m.

Viskas buvo dviguba: į Varšuvą važiavome dviese – Aleksandras Macijauskas ir aš, tiesa, dar ir vairuotojas Vytautas, be kurio nebūtume spėję visko sudėlioti į dvi dienas; Varšuvoje atidarytos dvi A. Macijausko parodos – Lenkijos fotomenininkų sąjungos (ZPAF) didžiojoje ir mažojoje galerijose; visą laiką bendravome su dviem mielais jos šeimininkais – M. Wiedrzyńskiu ir M. Grygieliu. Trečiasis labai svarbus asmuo buvo mūsų ambasados kultūros atašė E. Stankevičius. Dvigubi buvo ir pirmieji atsiliepimai spaudoje apie Lietuvos fotomenininkus – žurnalas "Fototapeta" įdėjo didelį straipsnį apie Antano Sutkaus parodas, pernai vykusias Varšuvoje ir Poznanėje, žurnalas "Positif" – apie A. Macijauską.

Manantieji, kad užsieniuose eksponuojami tik pripažinti mūsų fotografijos meistrai, gerokai klysta. Poznanėje ką tik įvyko Remigijaus Treigio paroda, Varšuva laukia Stasio Povilaičio "Arklių". Bus dar Arturo Valiaugos, Gintauto Trimako ir kitų parodos. Lietuvoje pamatysime pokarinio Lenkijos fotografijos klasiko Edwardo Hartwigo parodą. A. Macijauskas iš karto prisiminė, kad jo kelias į naujovišką fotografijos meną prasidėjo tada, kai Kaune P. Karpavičius, rodydamas E. Hartwigo darbus, pareiškė: "Žiūrėkit, mirtis dailei!" Lenkų fotografas iš tiesų buvo labai meniškas, net grafiškas, paliko gilų pėdsaką anuometinės fotografų kartos galvosenoje. Bet nemirė nei dailė, nei fotografija.

M. Wiedrzyńskis sakė, kad lengviau išrikiuoti senuosius klasikus, pradedant J. Bulhaku, kurio biustas stovi ZPAFO galerijoje, nei dabar perspektyviausius ir iškiliausius. A. Macijauskas atitarė, kad visais laikais taip būna: aplink fotografiją sukasi dešimtys ir šimtai entuziastų, bet kai reikia dirbti – lieka vienetai. Jie ir tęsia tradiciją arba meta naujus iššūkius.

Parodos atidaryme A. Macijauskas sau ir susirinkusiems pateikė keistoką klausimą: "Kas skatina važiuoti į Varšuvą pasižiūrėti savų fotografijų?" Atsakymas buvo dvigubas: istoriniai mūsų šalių fotografijos saitai, seni lenkų ir lietuvių fotografų ryšiai, taip pat nauji vertinimo kriterijai ir nauji kontekstai. Naujos ir lietuviškos fotoknygos, kurių A. Macijauskas atvežė visą glėbį. Svarbiausia – savo darbų rinktinę, pasirodžiusią pernai. M. Wiedrzyńskis prisipažino pavydįs tokios gerų ir įvairių fotografijos leidinių gausos.

Ko galėtume pavydėti lenkams? Gerų fotografijos žurnalų, nors leidžiami jie, kaip ir pas mus, nelengvai. "Fototapeta" redaktorius M. Grygielis pasiguodė, kad popieriniam žurnalo variantui vėl stinga lėšų, tad teks pasitenkinti internetu. Gerą pavydą kelia ir sumanymas surengti didelę visų lenkų fotografijos rūšių parodą, kokios nebuvo ištisus penkiolika metų. Gal ir mums nepriklausomybės penkiolikmečiui vertėtų visiems susitikti vienoje ekspozicijoje?

Pati paroda taip pat kelia A. Macijauskui dvigubas asociacijas. Mat toje pačioje salėje jis eksponavosi ir 1976 m. Tačiau kaip? Valdžia sustabdė pirmąjį ekspozicijos variantą, pareikalavo naujo socialistinio gyvenimo vaizdų. Fotografas dėl akių pripliauškino Vilniaus ir Kauno daugiaaukščių. Bet paroda buvo eksponuota taip, kaip jis pats norėjo. Kaip ir dabar – su dideliais visų jo ciklų, įskaitant ir "Atmintį", fragmentais.

Kodėl dviejose salėse? Tai jau nedidelė staigmena. Lietuvoje A. Macijauskas nėra surengęs savo aktų parodos, o Varšuvoje išdrįso. Man M. Grygielis sakė, kad ir čia ji sukels įvairių požiūrių. Tačiau tegul pasižiūri: mažojoje salėje A. Macijauskas užsibus ilgiau, nei didžiojoje.

"Tai naujas originalus ir drąsus proveržis iš dokumentinio reportažo", – rašo ta proga išleistame kataloge M. Grygielis.