Literatūra

Žodis "tėvynė" man kelia įtarimą

Literatūrinės "Nikės" premijos laureatas Wojciechas Kuczokas

iliustracija
E. Lempp nuotr.

Kiekvieną spalį Lenkijoje teikiama "Nikės" premija už geriausią praėjusių metų knygą. Nors ypatingą dėmesį žiuri skiria romanui, bet pretenduoti į apdovanojimą gali visų literatūrinių žanrų kūriniai: proza, poezija, esė, atsiminimai, dienoraščiai ir t.t. Nugalėtojas privalo įveikti tris etapus. Kokius dvidešimt kūrinių atrinko komisija, lenkų skaitytojai sužino gegužę. Jau pati nominacija "pasmerkia" kūrinį tapti vienu iš populiariausių ir skaitomiausių šalyje, leidėjams dažnai tenka pakartoti tiražą. Septynių į antrą turą atrinktų knygų autorių pavardės skelbiamos rugsėjyje. Galutinis sprendimas paviešinamas premijos įteikimo dieną spalyje.

2004 m. "Nikės" premiją gavo iš Šlionsko kilęs rašytojas Wojciechas Kuczokas už romaną "Mėšlas" ("Gnój"). 1972 m. gimęs speleologas, prozininkas, poetas, kino kritikas ir scenaristas debiutavo 1996 m. poezijos rinkiniu "Įtikėtinos istorijos" ("Powieści samowite"), išleido tris apsakymų rinkinius: "Girdėtos istorijos" ("Powieści słychane", 1999), "Griaučiašiurpės" ("Szkieleciarki", 2002), "Šmėklaratis" ("Widmokrąg", 2004). "Nikės" premijai buvo nominuota jau pirmoji W. Kuczoko apsakymų knyga "Girdėtos istorijos", gavusi Valstybinės knygų leidėjų draugijos premiją. 2003 m. už romaną "Mėšlas" autorius buvo apdovanotas žurnalo "Polityka" Pasu.

Tai kas gi slypi toje nestoroje knygelėje, pelniusioje prestižiškiausią literatūrinę lenkų premiją ir kritikų liaupses?

"Mėšlas" – universalus romanas: kiekvienas, atidžiau apsidairęs aplinkui, galėtų tokį parašyti, jeigu tik neužmerktų akių ir nevaidintų, kad nemato problemos, – skaitome recenzijose. – Tokios knygos herojus gali būti mūsų kaimynų sūnus ar dukters draugė, nes panašios istorijos vyksta visur – mažuose ir dideliuose miestuose, kaimuose, daugiabučiuose namuose ir nedidelėse uždarose bendruomenėse, tarp vadinamojo elito. "Mėšlas" – tai istorija apie "normalią" lenkų šeimą, kurioje žmonės gyvena kartu todėl, kad kitaip gyventi nesugeba: "… jie jau neskyrė dienų, iš televizoriaus ir radijo sužinoję apie šventes, jie pirkdavo brangesnių nei paprastai rūkytos mėsos gaminių, pyragų, vyno butelį ir tylėdami sėsdavo prie stalo".

Vienintelis šioje šeimoje naudojamas auklėjimo metodas – rimbas, kuriuo tėvas čaižo savo sūnų be jokios priežasties, stengdamasis iš "mėšlo" padaryti "žmogų".

Tai, anot autoriaus, situacija, kai impulsyvus analfabetas, žmogus, visiškai nepasiruošęs šeimyniniam gyvenimui, imasi auklėti sūnų. Ši knyga – kraupus pasakojimas apie tapimą suaugusiu, apie smurtą "padorioje" šeimoje. Istoriją pasakoja jau užaugęs vaikas, sugebantis į praeitį žvelgti iš tam tikro atstumo. Bet tai "ne autobiografija, nors, tiesą sakant, autorius visada pasitelkia savo asmeninę patirtį, – sako W. Kuczokas. – Rašydamas stengiausi taip parinkti kalbą ir stilių, kad jie atsvertų mano aprašinėjamą košmarą, kad knygą būtų įmanoma skaityti. Svarsčiau, ar ji iš viso ras savo skaitytoją, taigi apdovanojimai mane užklupo labai netikėtai."

Lenkų instituto kvietimu Wojciechas Kuczokas vieši Vilniaus knygų mugėje. Susitikimas su rašytoju "Litekspo" rūmuose vyks šiandien 14 val., o 18 val. – jo ir Renatos Šerelytės kūrybos vakaras Lenkų institute, Didžiojoje gatvėje. Romaną "Mėšlas" išleis šiemet "Minties" leidykla.

Kam patinka Edgaro Allano Poe novelės, tokios kaip "Ešerių namo žlugimas", tas neliks abejingas ir W. Kuczoko kūrybai. Rašytojas išvyksta į savo praeitį tarsi į kankinantį sapną, ieško dalykų, kuriuos prarado būdamas "šeimyninio romano" auka, meistriškai piešia Senojo K., neurotiško lenkų inteligento, portretą, puikiu stiliumi pasakoja apie Šlionsko žmonių gyvenimo kasdienybę, groteską supina su parodija, satyrą su tragizmu.

Tačiau geriausiai apie savo knygą gali papasakoti pats autorius. Su juo kalbasi Katarzyna Kubisiowska.

Tu rašai, kad "Mėšlas" – antibiografija ir visi šios knygos herojai bei įvykiai yra išgalvoti. Ar ne per daug apsidraudimų? Juk tai debiutinis romanas.

Antibiografija gali būti biografijos priešingybė, toks literatūrinis šeimyninio albumo su nepadarytomis nuotraukomis atspindys. Su įvykiais, kurių autorius negali prisiminti. Antibiografiją galima suprasti ir kaip negatyvią biografiją, sukurtą žmonių ir įvykių, kurių autorius nenori prisiminti.

Tas mano apsidraudimas pirmajame puslapyje – tai noras apsiginti nuo skaitytojų klausimo: "Ar vaikystėje buvai lupamas?" Pasakysiu: kaip rašytojas tapatinu save su herojais, nesvarbu, kuriuo asmeniu rašyčiau. Rašydamas "Mėšlą" buvau tas mušamas vaikas, kaip kad anksčiau mirdavau kartu su savo herojais, valgiau musmirę, buvau prievartaujama mokytoja, lankiau kvailių parodą ir t.t. Tačiau labiausiai susitapatinu, labiausiai įsijaučiu rašydamas antruoju asmeniu, šitą būdą naudojau apsakymuose apie kalniečius – tada jaučiausi taip, tarsi garsiai kalbėčiausi pats su savimi nesamos publikos akivaizdoje.

Tavo tekstuose vis sugrįžta tėvo engiamo vaiko motyvas. 1995 m. parašytas apsakymas "Dioboł" (Velnias) – tai tarsi "Mėšlo" preliudija. Kodėl Tave domina ši problema?

Žodis "tėvas" (ojciec) įrašytas į mano vardą Wojciech – turbūt likimo užgaida, kad galynėčiausi su įvairialype tėvyste. Subrendau namuose, kur psichinė prievarta buvo kaip duona kasdienė, o santykiai tarp namiškių, mano nuomone, nesveiki, kupini melo. Taigi į suaugusiųjų pasaulį įžengiau su pasąmonėje įdiegtu įsitikinimu, kad šeima – tai kažkas, kas neišvengiamai subyra, o namų harmonija – tik maskaradas, apgaulingas vaizdelis, skirtas kaimynams ir pažįstamiems. Turbūt dėl tokio bagažo nesugebėjau išsaugoti savo paties sukurtų šeimų.

Būtent todėl man įdomu aprašinėti tai, kas vyksta nuodinguose namuose, kai jų durys uždaromos. Galbūt "Mėšlas" padės kam nors išsivaduoti iš panašių gniaužtų.

Ir apsakyme "Dioboł", ir "Mėšle" herojus nusižudo. Ar žmogui su tokiu įspaudu psichikoje nėra išeities?

Jeigu visos žmogaus pastangos reiškia tik norą pamiršti, jo gyvenimas yra sugriautas. Įsivaizduokime: žmogus turi darbą, apvaisina mylimą moterį, augina vaikus, išoriškai atrodytų, jog gyvenimas sėkmingas. Bet juk jis viską daro tik tam, kad išsivaduotų iš praeities demonų. Ir vieną dieną suvokia, kad jo gyvenimas neturi prasmės. Kad visus, netgi artimiausius žmones, jis apgaudinėja. Nori susikurti sau ateitį, kad sunaikintų praeitį. Iš esamojo laiko neįmanoma išguiti atminties, tai ir yra tragedija.

Apsakymo "Dioboł" herojus pasikaria, nes nenori daugiau matyti visą gyvenimą jį persekiojusio tėvo – budelio veido. Tačiau pasirodo, kad anapus pirmasis jo laukia tas pats tėvas. Taigi savižudybė nėra išeitis. "Mėšlo" herojus suvokia būtent tai, apie ką jau kalbėjau. Jeigu gyvenimas yra tik įvairių bandymų nukreipti dėmesį nuo praeities prakeiksmų virinė, tuomet toks egzistavimas viso labo tik tariamas. Herojus supranta, kad jo nėra. Argi galima dar labiau susinaikinti?

Ne. Beviltiškumas ir yra dramatiškiausia Tavo knygos linija. "Ir visur, kur tik nukakdavau, – skaitome "Mėšle", – tempiau paskui save to namo šešėlį, kuo toliau bėgau, tuo labiau jis tįso, trukdė man judėti, lėtino žingsnius."

Kiekvieną pragarą galima aprašyti. Ir išjuokti. Stengiausi sukurti tragikomišką "Mėšlo" aurą, stengiausi, kad slegiantį siužetą atsvertų grotesko kalba. Kitaip skaitytojas nebristų per šią knygą. Apsakymas "Dioboł" galėjo būti mirtinai rimtas, nes jis vos kelių puslapių, o kur kas ilgesniame romane tokį košmarą galėjau pateikti tik linksmai, iki tam tikros ribos, žinoma.

Aprašinėji makabrišką herojaus vaikystę. Tačiau kai tėvas išsiunčia vaiką į sanatoriją, kuri yra tarsi kalėjimas, berniukas pasiilgsta rimbo, buvusio tokiu pat namų ritualu kaip kitiems – bendra vakarienė. Kokias ribas turėtų peržengti tėvas, kad sūnus imtų jo nekęsti?

Man tai svarbiausias knygos fragmentas. Tai visos tragedijos apogėjus – vaikas ilgisi gimtųjų namų, net jei kančia buvo kasdienybės dalis. Čia atsiranda ir kitas vaikas – Szczurek (Žiurkiukas) – vaikų namų auklėtinis, kurį staiga prisimena jo alkoholikas tėvas. Vaikas žino, kas jo laukia tėvo landynėje, o vis dėlto pabėga iš sanatorijos, kad bent kelias dienas turėtų į ką kreiptis: "Tėti". Net jeigu tai būtų: "Tėti, nemušk manęs!"

Budelis tėvas – inteligentų palikuonis, motina kilusi iš darbininkų šeimos. Vaiko akivaizdoje susikerta skirtingos tradicijos, skirtingas mentalitetas – deja, inteligentijos nenaudai.

Yra skirtumas tarp geraširdiško, kieto tėvo, iš senelio ir prosenelio paveldėjusio tam tikrą auklėjimo metodą, todėl kartais uždrožiančio vaikui per sėdynę, ir to, kuris metodiškai seikėja rimbu "užsilikusias bausmes". Senasis K. – nesugebantis savęs realizuoti psichopatas, psichiškai ir fiziškai terorizuojantis savo šeimą už uždarų durų, – visuomenėje yra gerbiamas pilietis. Todėl "Mėšlo" herojus nekenčia visų tikrovės, kuri tylėdama nusigręžia nuo jo nelaimės, elementų: jis nekenčia to miesto, to namo, tos pseudoaristokratiškos vilos. Todėl bėga pas motiną – paprastą ir supratingai reaguojančią.

Ar Tu esi tikintis žmogus?

Tikėti Dievą – tai malonė, kurią reikia užsitarnauti. O aš tikrai per mažai stengiausi.

Klausiu todėl, kad "Mėšle" ateina atpildo valanda. Blogis yra sunaikinamas, nesvarbu, kad tai vyksta tarsi sapne, sukarikatūrintoje paskutiniojo teismo scenoje – namas kartu su tėvu ir jo artimaisiais prasmenga srutose.

Šios apokalipsės negalima traktuoti kaip išvados, čia akivaizdžios ironiškos kabutės. Juk visi sapnuojame geras pabaigas, o jeigu jų nėra – nubundame. Esmė ta, kad "Mėšlo" herojus neturi dėl ko nubusti.

Esi kilęs iš Chožuvo. Tavo tekstų herojai bei jų aplinka – iš gimtojo regiono. Ar suvoki Šlionską kaip savo mažąją tėvynę?

Ką gi, mano romane iškylantis miesto vaizdas turbūt nepatiks jo valdininkams, jis netinkamas reklamai. Norėčiau kada nors pasakoti apie Šlionską su tokia meile kaip Kutzas savo filmuose. Bet tam reikia distancijos. Ir ilgesio. Kai įsikursiu Krokuvoje, pradėsiu rašyti apie Chožuvą su nostalgija. O žodis "tėvynė" man kelia įtarimą, tarsi tai būtų ne tėvų žemė, o tik vyriškos giminės tėvas. Man labiau patinka "mamynė". Motinos yra mielesnės.

Parengė Birutė Jonuškaitė