Diskusija apie meno erdves

Mike’o Bode ir Staffano Schmidto projektas "Konflikto erdvės"

Sutapimas ar ne, bet grupės LDS narių užgautų ambicijų fone Šiuolaikinio meno centre vasario 4 d. buvo pristatytas švedų menininkų Mike’o Bode ir Staffano Schmidto projektas "Konflikto erdvės" ("Spaces of Conflict"). Tarp šių dviejų menininkų projektų dominuoja architektūriniai statiniai, analizuojami kultūriniu, istoriniu ir politiniu požiūriu. Centrinė Vilniuje pristatomo projekto figūra – meno institucijos.

Tęstinio projekto "Erdviniai lūkesčiai" ("Spatial Expectations") rėmuose įgyvendinamą projektą "Konflikto erdvės" sudaro trys glaudžiai tarpusavyje susiję etapai: tyrimas, atlikimas, remiantis šešių Baltijos šalių meno institucijų ir šešių meno akademijų narių apklausos duomenimis, parodos, tiesiogiai susijusios su pasirinktomis institucijomis, bei publikacijos, inicijuotos kartu su projekto kuratore Nina Möntmann.

Žiūrint istoriškai, meną pristatančiose erdvėse vyko konkurencinė kova dėl teisės įsitvirtinti socialinėje aplinkoje. Dažniausiai šios erdvės menininkų ir visuomenės yra suvokiamos kaip vieta meno kūriniams eksponuoti. Tuo tarpu M. Bode ir S. Schmidtas į erdvę žiūri kaip į visuomenės formuojamą kultūrinę išdavą. Menininkų atlikto tyrimo metu buvo stengiamasi nustatyti, ar meno erdvės yra reikšmingos miesto bendruomenei ir kokie pokyčiai institucijų veiklą galėtų padaryti prieinamesnę didesnei visuomenės daliai. Todėl pateikiant klausimus meno institucijų ir dailės akademijų atstovams buvo siekiama atskleisti apklausiamojo santykį su miesto ekspozicijų erdve.

ŠMC erdvėje pristatomas projektas – tai autorių tyrimo rezultatų dokumentinė medžiaga. Todėl žiūrovo neturėtų stebinti tekstai, kuriais išmargintos ekspozicijos salės sienos. Lakoniškuose ir gana sausuose aprašymuose pristatomos tyrimo objektais pasirinktos institucijos: atkreipiamas dėmesys į nagrinėjamus objektus supantį architektūrinį kontekstą, esamų institucijų pastatų priešistorę, dabartinių erdvių būklę ir paskirtį. Neapsieinama ir be socialiai svarbių pastato detalių – kavinių, knygynų, suvenyrų parduotuvių. Apibendrintai pateikiama institucijų svarba vietinei kultūrai, ekspozicijos pristatymas žiūrovui, organizacijų finansavimo pobūdis. Objektyvumo dėlei – ir institucijų trūkumai.

Tolesnėje salėje projektas pateikiamas audiovizualinės esė forma. Trys paraleliai demonstruojamos projekcijos tarpusavyje užmezga glaudų polilogą. Žiūrovui belieka sutelkti dėmesį į vieną iš jų ir stebėti, kaip joje pateikiamą informaciją papildo ir pratęsia kitos.

Prezentacijos dominante drąsiai galima vadinti interviu garso įrašus, kuriuose užfiksuota meno institucijų atstovų bei dailės akademijų studentų apklausa. Parodos erdvėje sklindančius respondentų balsus paryškina ant sienos projektuojami titrai, sudedantys esminius akcentus. Gretimai projektuojami M. Bode’s ir S. Schmidto respondentų minčių komentarai, jų nuomonė apie išsakytus požiūrius į meną pristatančias erdves. Garsą ir tekstą lydi trečioji projekcija, kurioje skaidrių pavidalu pateikiami nagrinėjamų institucijų vaizdai. Parodos atidarymo metu autoriai pabrėžė, jog nuotraukose jie stengėsi užfiksuoti ne tik fasadinę institucinių erdvių pusę, bet ir tokias eiliniam lankytojui neprieinamas vietas kaip darbo kabinetai, kasdienis gyvenimas, pastatų vidiniai kiemai.

Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad projekto "Konflikto erdvės" audiovizualinės prezentacijos variantas bus pristatytas visuomenei ir knygos pavidalu, autorius norėtųsi šiek tiek pakritikuoti. Knygoje turėtų pasirodyti išsamesni teoriniai straipsniai ir dalyvių interviu bei autorių komentarai. Menininkai tikisi, jog šiuo metu eksponuojama tyrimo medžiaga paskatins visuomenę diskutuoti meno erdvių klausimu. Be abejo, M. Bode’s ir S. Schmidto keliami klausimai yra įdomūs, aktualūs ir reikalauja išsamesnių apmastymų. Atrodytų, kultūriniams procesams neabejingus piliečius šis projektas galėtų paskatinti diskutuoti – ypač apie mums aktualų projekte dalyvaujančio ŠMC ir dažnai jo pasiūlai nepasiruošusios Lietuvos visuomenės santykį. Tačiau neabejotinai išsamaus menininkų atlikto tyrimo pateikimas gana pasyviomis formomis vargu ar sukels audringus nuomonių srautus. Iš dalies dėl to kaltas ir pats Šiuolaikinio meno centras, sugebėjęs išversti tik dalį tekstu pristatomos medžiagos. Antra vertus, projekto medžiaga verčia susimąstyti, ką tau pačiam reiškia meno institucijų erdvės ir koks tavo santykis su jomis. O tai tikriausiai gali reikšti tik viena – menininkų idėjos vis dėlto pasiekia žiūrovą.