Ieškokite draugų ir pinigų

Didžiulis ES administracinių pastatų kvartalas jau nieko nebestebina. Briuseliečiai, ypač Belliard’o-Schumanno kvartalo senbuviai, susitaikė su nuolatinėmis statybomis ir rekonstrukcijomis ir, atrodo, tiesiog paliko namus. Rytais ir vakarais automobiliais užkimšta Belliard’o gatvė, senosios Leopoldo stoties likučiai, aplinkinėse gatvelėse ištuštėję ir turbūt naujų europiečių nuomai siūlomi pastatai bei apartamentai greičiausiai yra viliojančių investicijų rezultatas. Jos, regis, į ankštus plotus įspraudė žvilgsniu neaprėpiamas stiklo ir metalo konstrukcijas (anot briuseliečių, savo skaidrumu tarsi liudijančias "europinio valdymo" skaidrumą), tuščias, bet užtat naujas aikštes. Miestas tapo Europos sostine, pradėjo ne juokais kautis dėl "vienvaldystės" su Strasbūru ir yra pasiryžęs plėstis tiek, kiek plėsis pati Europos Sąjunga, kiek į bendrą ekonominę ir kultūrinę erdvę integruosis naujosios narės.

Nesu euroskeptikė, tačiau kasdiene realybe tapęs kafkiškasis futurizmas gali ne juokais išgąsdinti. Europos valdininkai, atrodo, gyvena vienas prie kito prisiglaudusiuose kabinetuose, prie stalų, popieriaus šūsnių, skrebindami plunksnomis. Popieriai, dokumentai, raštai be perstojo plaukia iš kabineto į kabinetą, iš pastato į pastatą, iš šalies – į šalį. Tokia yra suvienytos ir besivienijančios Europos realybė, jau vien oficialiais raštais sujungianti ir unifikuojanti skirtingas tradicijas bei kalbas. Beje, atrodo, jog dėl savo kalbos nykimo iš ES dokumentų yra susirūpinę vieni prancūzai – 47 proc. dabar jau vadinamos naujosios Europos gyventojų, be gimtosios kalbos, žino vien anglų, ir tolesnė jos sklaida yra nesustabdomas procesas. Na, o belgai ar bent briuseliečiai anglų kalbai ryžtingai priešpriešina prancūzų ir flamandų, bent tokia savo dvikalbyste atsiribodami nuo ES "megapolio".

Programa "Kultūra 2000", į kurią jau įsitraukę ir lietuvių menininkai bei kultūros institucijos, buvo sukurta kultūrinei ES šalių integracijai skatinti, tiksliau – jai užtikrinti. Ši programa, pradėjusi veikti nuo 2000 m. sausio 1 d., turėjo tęstis penkerius metus, tačiau praėjusį kovą buvo pratęsta dar dvejiems metams. Kasmet kvietusi ES šalis nares (taip pat EEE/ELPA šalis bei šalis kandidates) prisidėti prie bendros kultūrinės erdvės sukūrimo ir puoselėjimo ir teikti paraiškas kultūros projektams finansuoti, Europos Komisija ir šį rudenį paskelbė kultūros projektų (paveldo, vaizduojamųjų bei atlikėjų menų, vertimų) konkursą. Pirmasis jo etapas vyko sausio 31 – vasario 5 d. Kaip tik tomis dienomis iš skirtingų šalių į Briuselį suvažiavę įvairių kultūros ir meno sričių atstovai skaitė ir vertino projektus, kurie vėliau dar bus svarstomi Valstybių narių komitete ir atlikus finansinį patikrinimą priimti arba atmesti Europos Parlamente. 2004-ųjų spalio mėn. pateiktų projektų autoriai rezultatus sužinos tik gegužės mėnesį.

Projektų konkursas Lietuvai jau neturėtų būti naujiena – "Kultūra 2000" plačiai pristatyta Europos kultūros programų tinklapyje www.durys.org, kur galima rasti ne tik projektų teikimo taisykles, bet ir partnerių paieškos rodyklę. Pastarieji ypač svarbūs, nes viena būtinų teikiamo finansuoti projekto sąlygų yra tarptautinis bendradarbiavimas ir tarptautinė projekto eiga bei jo rezultatų sklaida.

2005 m. ES biudžete numatyta paremti 30 vienamečių kultūros projektų, 50 grožinės bei 20 humanitarinių mokslų literatūros vertimų ir 17 daugiamečių (iki 3 metų) kultūros projektų (finansuojami 7 kultūros paveldo, 3 vaizduojamųjų menų ir 7 atlikėjų menų projektai, iš viso skiriama 13,5 mln. eurų). Atlikėjų menų ekspertų komisija, kurią sudarė po vieną atstovą iš Austrijos, Švedijos, Čekijos, Latvijos, Lietuvos, Kipro, Vengrijos ir Slovėnijos, turėjo progos susipažinti su 44 projektais.

Reikėtų pasidžiaugti, kad Lietuva jau nebėra visai nežinoma šalis. Daugiamečiuose atlikėjų menų projektuose šįkart kaip bendraorganizatoriai dalyvavo Lietuvos nacionalinis dramos teatras (Europos teatrų konvencijos projektas "Teatras Europoje, arba Archipelago filosofija"), "Muzikos frontas" (Piarnu Davido Oistracho festivalis "Europa Jubilate"), Nacionalinė filharmonija (Liublianos muzikos festivalis "Echos – Europos muzikos horizontai"), partneriais tapo Kauno filharmonija ir Pažaislio muzikos festivalis ("Europa Jubilate"), Lietuvos šokio informacijos centras (šokio festivalis "D.A.N.C.E", Belgija), Vilniaus senamiesčio teatras (Italijos teatrų asociacijos gatvės teatrų festivalis "Europ.a. Showcase"), Lietuvos muzikos ir teatro akademija (Birmingemo konservatorijos projektas "Integra"). Tačiau, kitaip nei Estijos ar Latvijos, mūsų atlikėjai nesukūrė nė vieno projekto, nesiteikė susirasti partnerių ar bent atsiliepti į kitų šalių paieškas. Šiuo požiūriu ryžtingiausios yra ES senbuvės, o aktyviausiomis paraiškovėmis galima vadinti Italiją, Belgiją, Prancūziją, Ispaniją, Graikiją. Šių šalių projektai susiję ir su muzikos, teatro bei šokio festivaliais, ir su savivaldybių organizuojamais kultūriniais mainais, ir su naujų technologijų tinklų, jungiančių skirtingus menus, kūrimu.

Žinoma, kiekvienas projektas turi ir trūkumų, ir privalumų. Sukurti tokį projektą, kuris būtų ne vien tradiciškai tęstinis (pavyzdžiui, festivalis), nėra labai lengva. Iš pirmo žvilgsnio, Europos Komisija skatina plėtrą ir bendradarbiavimą, tačiau privalu laikytis jos keliamų reikalavimų. Svarbiausi jų – ne tik kultūriniai (kuo platesnė, kuo skirtingesnius visuomenės sluoksnius apimanti ilgalaikė sklaida), bet ir finansiniai įsipareigojimai. Daugiamečiams atlikėjų menų projektams prašomas ES finansavimas gali svyruoti nuo 50 000 iki 300 000 eurų per metus neviršijant 60 proc. viso projektui įgyvendinti reikalingo biudžeto. Projekte bendraorganizatorių teisėmis privalo dalyvauti mažiausiai penkių skirtingų šalių atstovai (organizacijos, institucijos ir kt.), kiekvieno indėlis yra 5 proc. viso biudžeto. Šalys ne tik pasirašo bendradarbiavimo sutartį, bet ir kruopščiai apibrėžia savo veiklos sritis, atsakomybę, numatomus rezultatus ir turimų bei gautų lėšų panaudojimą. Beje, kai projekto biudžetas viršija nustatytą ribą, yra privaloma auditoriaus patvirtinta paraiškovo veiklos ataskaita.

Tai formalieji reikalavimai, kurių neįvykdžius projektas tiesiog nepasiekia ekspertų. Bet yra ir kitos, su projektų atranka ir vertinimu susijusios "problemos". Programa "Kultūra 2000" būtent atlikėjų menams yra palikusi neapibrėžtą atrankos erdvę, į kurią lygiomis teisėmis visai nepelnytai patenka vaikų ir jaunimo meninio ugdymo, socialinės integracijos, naujų technologijų ir medijų, klasikinės ir šiuolaikinės, gyvos ir skaitmeninės muzikos, tęstinių didelių ir naujai besikuriančių, tradicinių ar alternatyvių teatro bei šokio festivalių, meistriškumo klasių, edukacinių mainų ar savivaldybių nacionalinį savitumą reprezentuojantys projektai. Profesionalams ir neprofesionalams, viešosioms ir privačioms įstaigoms, nepriklausomoms asociacijoms ir savivaldybėms, pasirašiusioms bendradarbiavimo sutartis su tokiomis pat institucijomis, minimalaus ir maksimalaus (iki 1,5 mln.) biudžeto projektams taikomi tie patys abstraktūs teminiai programos "Kultūra 2000" apibrėžimai bei tikslai: tarpkultūrinis dialogas, kuo platesnis ES piliečių įtraukimas, atlikėjų mobilumas, kūrybinės raiškos skatinimas, tradicijų ir novacijų sąsajos.

Neatsitiktinai daugelio paraiškų komponentu tampa susitikimai ir konferencijos bei kelionės iš vienos šalies į kitą derinant projekto įgyvendinimo smulkmenas. Tiesa, menininkų mobilumas ir jų veiklos sklaida yra įtraukti į programos prioritetus, tačiau retai kuris nors paraiškovas sugeba šią sklaidą dar prasmingiau pagrįsti. Kaip tik tikslumo ir konkretumo stygius projekto vykdymo aprašyme ir yra ta kliūtis ar greičiau tas kuriozas, dėl kurio projektas iš ekspertų gauna mažiausiai vertinimo balų. Ypač jei jis papildytas įvairia vizualia ir akustine medžiaga, reklaminiais bukletais ir iškarpomis, įspūdingais organizacijos ar projekto vadovų veiklos ir gyvenimo aprašymais, nevykusiai maskuojančiais silpną sumanymą ar ketinamą realizuoti idėją. Žinoma, paraiškovai galėtų pasiteisinti – projektų formos anaiptol nelengvai įveikiamos, jose gausu klausimų ir prašomų priedų, o norint parengti dar ir tikslią pajamų bei išlaidų, biudžeto paskirstymo lentelę, kuri yra viena svarbiausių, pats projekto parengimas kainuotų nepigiai. Bet kaltas dėl to ir programos "Kultūra 2000" neapibrėžtumas, viena vertus, skatinantis kultūrinę įvairovę, bet kita vertus, ją savotiškai niveliuojantis, taikant inertiškus mainų ir bendradarbiavimo standartus. Kaip tik toks (ypač šių metų) prioritetų neapibrėžtumas ir suvertė į vieną krūvą didelius ir mažus, pigius ir brangius, į tarptautinį bendradarbiavimą ir nacionalinės kultūros sklaidą orientuotus projektus. Ir neatsitiktinai net keli projektai jau svarstymo metu keliavo iš vienos srities ekspertų pas kitus, taip ir nerasdami sau tinkamos vietos. Beje, partnerių (o ne privalomų bendraorganizatorių) gausa, aprėpianti, pavyzdžiui, 25 ar net 30 skirtingų šalių kultūrinių institucijų, dar negarantuoja, jog projektui pavyks gauti finansavimą. Susmulkinta ir išbarstyta po šalis projekto realizacija iš tikrųjų slepia trumpalaikę ir jokios meninės vertės ar bendradarbiavimo (profesinio ugdymo) reikšmės neturinčią paraiškovų "vizitaciją". Šiuo atveju svarbesnis ne menininkų mobilumas (iš vieno festivalio ar renginio į kitą su savo programa), o galimybė vietoje sudaryti sąlygas kūrybinei, profesinei raiškai ir sklaidai netradiciniais būdais. Juk pirmas klausimas, į kurį anketoje apie projektą tenka atsakyti ekspertams, yra jo naujumo ir/ar eksperimentinio pobūdžio įvertinimas. O paskutinis – meninė ir kultūrinė projekto kokybė.

Minėtas Europos kultūros programų centras, įsteigtas prie Lietuvos kultūros ministerijos, iš tikrųjų atspindi Lietuvos dalyvavimo programoje "Kultūra 2000" privalumus ir trūkumus, galimybes ir riziką. Bet derėtų pasakyti ir tai, kad dalyvaudamas projekte bendraorganizatorius ar partneris rizikuoja atlikti tik formalaus vykdytojo ar dalyvio vaidmenį. Kaip tik todėl ir Europos kultūros programų centras, ir juo labiau pati "Kultūra 2000" yra orientuota į vietos kultūros operatorių gebėjimą kurti ir įgyvendinti projektus, susijusius su nacionalinės kultūros plėtra bei jos tarptautine sklaida.

Juo labiau kad naujoji, jau trečiosios kartos Europos Komisijos programa "Kultūra 2007", aprėpsianti 2007–2013 metus, savo šūkiu pasirinko veiksmingą pilietybę – skatinti Europos kultūrą ir jos įvairovę jaunimo, audiovizualinėmis ir pilietinio dalyvavimo programomis, orientuotomis į vieningos ir globalios Europos kultūros erdvės sukūrimą. Prieš tokį globalumą atsilaikyti galima tik vietos iniciatyvomis. Žinoma, jei dar yra noro.