Kinas

Niūrus Park Chan-wook pasaulis

2004 m. Kanų kino festivalio Didžiojo prizo laureatas jau Lietuvoje

iliustracija
Park Chan-wook

Pietų Korėjos kinas baigia užkariauti pasaulio kino festivalius ir save gerbiančių sinefilų širdis. Madingiausias korėjiečių režisierius, be abejo, yra Kim Ki-duk, jo filmai ir Lietuvoje turi daug gerbėjų. Tačiau vis dažniau girdėti ir kito pavardė – Park Chan-wook. Juo žavisi Quentinas Tarantino, jam pranašaujama didelė ateitis. Tiesa, prieš kelerius metus Berlyno kino festivalio konkurse rodytas Park Chan-wook filmas "Jungtinė saugumo zona" bent jau Lietuvoje nesukėlė didelio atgarsio, nors iki šiol laikomas vienu klasiškiausių Pietų Korėjos filmų. Tačiau šiandien ekranuose pasirodantis "Senis" ("Old boy") turėtų patraukti mūsų sinefilų dėmesį, juolab kad filmas pernai pelnė tarptautinio Kanų kino festivalio Didįjį prizą, o Davidas Lynchas jau rengiasi kurti jo perdirbinį.

Park Chan-wook (g. 1963) kinu susidomėjo ne iškart. Jis, filosofijos profesoriaus sūnus taip pat studijavo filosofiją. Gal todėl ne viename interviu režisierius mėgsta pabrėžti: "Aš nesu kinematografininkas. Esu filosofas, kuris bando būti kinematografininku". Labiausiai jį domino prancūzų egzistencializmas ir markizo de Sade’o įkvėpti filosofų darbai. Būsimą režisierių domino ir politika: jis dalyvavo judėjime, kurio tikslas – karo padalytos Korėjos susijungimas. Į kiną jis atėjo klasikiniu prancūzišku būdu – iš pradžių tapo kino kritiku. Tačiau Korėjoje Park Chan-wook žinomas ne tik kaip kritikas ar režisierius, bet ir kaip scenaristas. Jis parašė per penkiasdešimt scenarijų, pagal kuriuos filmus sukūrė kiti režisieriai.

1992 m. Park Chan-wook debiutavo gangsterių komedija "Mėnulis yra saulės sapnas" ("The Moon is the Sun’s Dream"), kurią įkvėpė klasikiniai japonų gangsterių filmai. Tarptautinį pasisekimą atnešė filmas "Jungtinė saugumo zona" ("Joint Security Area", 2000), jame buvo papasakota "niekeno žemėje" tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos vykstanti drama. Filmo struktūra priminė klasikinį Akiros Kurosawos "Rasiomoną", kai kiekvienas filmo personažas vis kitaip interpretuoja tą patį įvykį, o tiesa paaiškėja paskutiniuose filmo kadruose.

2002 m. Park Chan-wook sukūrė filmą "Linkėjimai ponui Kerštui" ("Sympathy for Mr. Vengeance"). Viename interviu režisierius yra sakęs: "Apskritai pagrindinė kino tema yra kerštas". Filmo herojus – fabriko savininkas, siekiantis atkeršyti atsitiktiniams savo sūnaus žudikams. Režisierius pateikė nei Vakarų, nei Azijos kinui nebūdingą keršto viziją. Žudikai iš esmės yra nekalti, nes vaiko mirtis buvo atsitiktinė, tačiau jų laukia bausmė, nepalyginamai žiauresnė už tai, ką jie padarė. Kartą paleista prievartos mašina tampa savotišku perpetuum mobile. Kaip ir Vakarų siurrealistai, kuriais žavisi režisierius, Park Chan-wook rodo kitą – žiauresnę, perversiškesnę, siaubingesnę – žmogaus ir jį supančios realybės pusę. Režisieriaus filmuose žmogus bematant gali pavirsti kraugeriška būtybe, sadistu, o harmoningas pasaulis – pragaru.

Todėl neatsitiktinai jo filmai dažnai lyginami su spąstais, į kuriuos patenka prievartos ir žiaurumo šokiruotas žiūrovas. Režisierius stengiasi jį visiškai kontroliuoti, vesdamas nuo vieno kraštutinumo prie kito, primesdamas jam savo viziją. Tai itin akivaizdu filme "Senis". Jo genezė – gana neįprasta. Filmo pagrindas – populiarus japonų komiksas, manga. Tačiau komikso pagrindas – Alexandre’o Dumas "Grafas Montekristas". Vienas kritikas yra pavadinęs "Senį" labai nepatogiu, net skausmą sukeliančiu filmu, tačiau perdėtas jo žiaurumas grąžina kinui gebėjimą sukelti katarsį. Kai paaiškėja niūrios personažų nuodėmės, už kurias jie buvo priversti kentėti, atsiskleidžia ir tiesa. Ji gali išlaisvinti, o gali nuvesti ir prie dar didesnio nusikaltimo.

Neseniai režisierius baigė novelę "Cut" iš filmo "Three… Extremes", tarsi užbaigiančio jo "keršto trilogiją". Pasak režisieriaus, ji – pati žiauriausia, bet kartu ir poetiškiausia filmo dalis (dėl problemų su Korėjos prodiuseriais Park Chan-wook bendradarbiavo su Honkongu). Filmo herojė yra jauna moteris, praradusi vaiką per teroristų išpuolį. Neviltis paverčia jautrią pianistę tikra pabaisa, kuri iš keršto ima žudyti žmones.

iliustracija
"Senis"

Park Chan-wook sukūrė originalią poetiką, kurioje susilieja siurrealizmas ir prievartos kino klasika, aukštoji kultūra ir žiaurumas. Jo nepavadinsi vien tik Davido Lyncho ar Quentino Tarantino sekėju, nes savo filmuose režisierius sugebėjo sujungti egzistencinę, transgresinę filosofiją ir tas kino savybes, kurios leidžia manipuliuoti žiūrovais. Todėl jo filmai akivaizdžiai išplečia kino ribas. Tačiau jis pats nemėgsta apie tai daugžodžiauti. Pateikiame žurnale "Film" išspausdintus pokalbio su režisieriumi fragmentus.

Trileris, melodrama, psichologinė drama, veiksmo filmas, filmas apie kerštą… Kiekvienas tų apibrėžimų tinka "Seniui". Kaip Jūs pats apibūdintumėt savo filmą?

Tai filmas apie žmones, kurie kovoja su pasauliu, bet pirmiausia kovoja su savimi. Apie praeities ir dabarties susiliejimą. Taip pat apie įtūžį ir meilę. Matote, negaliu jo apibūdinti vienu žodžiu. Filme susiejau kraštutinumus.

Jūs sujungėte ir įvairius stilius bei konvencijas. Mačiau "Linkėjimus ponui Kerštui". Tai buvo paprastas, taupus filmas.

Tą filmą pavadinčiau minimalistiniu. Nufilmavęs jį, panorau sukurti kitą – sudėtingesnį, stilistiškai perdėtai puošnų. Anksčiau maniau, kad jungti skirtingas konvencijas – reiškia norėti pasipuikuoti prieš žiūrovus. Tačiau po "Linkėjimų ponui Kerštui" panorau atsinaujinti. Įtariu, kad tai atėjo iš tų laikų, kai buvau vieną filmą po kito žiūrintis maniakas. Dabar norėčiau išbandyti save visose įmanomose konvencijose.

Kodėl būtent kerštas yra Jūsų filmų tema?

Esu ramus, susivaldantis žmogus, bet tai nereiškia, kad niekada nejaučiu pykčio, įtūžio ar noro atkeršyti. Paprasčiausiai nerodau tų jausmų. Gal todėl, kad suveikia etikos stabdžiai. Kerštas yra laikomas amoraliu, draudžiamu dalyku. Taigi slopinu savyje tuos jausmus, nors tai ir nesveika. Tad filmai yra savotiškas nuleidžiamasis vamzdis tiems slepiamiems jausmams.

Ar kerštas yra gerai?

Ne. Neteisinu nei neapykantos, nei keršto. Rodau savo filmuose jų pasekmes, nes manau, kad tai – moralinė menininko pareiga. Rodau, kad tai žeidžia ne tik auką, bet ir budelį. Niekad nekeršiju, nes kerštas yra beprasmis. Filme "Linkėjimai ponui Kerštui" tėvas užmuša savo vaiko žudiką, bet juk kerštas nesugrąžins jam vaiko. Tad kokia prasmė taip elgtis?

"Senio" herojus turi problemų, nes "per daug kalba". Gal Jums tai būdas aptarti mūsų laikus? Ko gero, mes visi pernelyg daug kalbame…

(Juokiasi...) Žmonės iš tikrųjų kalba per daug. Tačiau tai nėra problema. Daug blogiau, kad mums malonu blogai kalbėti apie kitus už jų nugaros. Aš taip pat turiu šią ydą, todėl visada jaučiu kaltę. Tačiau išmokau nuraminti savo kaltės jausmą: gal būtent tada, kai ką nors apkalbinėju, tas kas nors apkalbinėja mane?

Kodėl, Jūsų nuomone, pastaraisiais metais taip suklestėjo Korėjos kinas?

Nesijaučiu Korėjos kino atstovu. Nekuriu korėjietiškų filmų, kuriu savo filmus. Manęs nuolat klausinėja apie korėjiečių kiną, o aš nežinau atsakymo. Kažkodėl niekas neklausinėja Quentino Tarantino, kodėl klesti arba išgyvena krizę amerikiečių kinas.

A propos, Tarantino. Jį sužavėjo "Senis". Manau, kad kituose filmuose jis kai kurias scenas pasiskolins būtent iš "Senio"...

Jūs taip manote? Kol kas Tarantino necituoja naujausių filmų. Jis mieliau renkasi senus arba B klasės filmus. Bet kas žino? Gal tikrai ką nors pasiims iš "Senio". Būtų įdomu. Labai mėgstu Tarantino filmus. Mano mėgstamiausias – "Pasiutę šunys".

Pagal "Kino" ir "Film" Parengė Kora Ročkienė