Susipažinimo vakarai Operoje

Vaida Raginskytė M. Raškovskio nuotraukos iš "Sevilijos kirpėjo"

Metų pradžioje Nacionalinio operos ir baleto teatro repertuarą papuošė nauja rubrika – "Susipažinkim". Taip pavadintas koncertų ciklas vyksta kamerinėje salėje, o jo tikslas – pristatyti publikai jaunuosius ar tik būsimuosius operos solistus, taip pat duoti jiems progą visapusiškiau, savarankiškiau pasireikšti. Iš vasario mėnesį jau girdėtų koncertų matyti, jog nedidelė erdvė neįtakoja programų struktūros: girdėjome ne mini rečitalius, o akademinius dviejų dalių įvairiastilės kamerinės bei operinės muzikos koncertus.

Programos požiūriu įdomus vasario 2 d. dainavusios Vaidos Raginskytės vakaras. Solistės pasirinkimas byloja apie jos meninio akiračio platumą, nemenkas vokalo galimybes. Žengusi į atonalios muzikos sferas (akompanavo Lina Giedraitytė), ji parengė penkias Albano Bergo dainas iš ciklo "Septynios ankstyvosios dainos": "Naktis", "Nendrių daina", "Lakštingala", "Kambaryje", "Vasaros diena". Suprantama, ekspresionizmo estetikos suvokimas galėtų būti gilesnis, tačiau jis juk subrandinamas ne per kelerius metus. O teatrui A. Bergo dainos – ar ne užuomina į "Voceką"? Toliau programoje – Richardo Strausso dainos: "Paslapties išsaugojimas", "Mylimoji, turiu tave palikti", "Dedikacija", "Svajos sutemose", "Cecilijai". Visi dainuotieji kūriniai bei muzikavimo pobūdis rodo dainininkę esant išrankaus skonio bei turint pakankamą vokalinės išraiškos priemonių arsenalą, aišku, labiau orientuotą į operinį nei kamerinį dainavimą. Tą patvirtino antroji rečitalio dalis, sukomponuota iš XVIII–XX a. operinės muzikos šedevrų: skambėjo Siksto arija iš W.A. Mozarto operos "Tito gailestingumas", Leonoros rečitatyvas ir arija iš G. Donizzeti "Favoritės", Rozinos arija iš G. Rossini "Sevilijos kirpėjo", G. Bizet "Karmen" habanera. Regis, po Aušros Stasiūnaitės vėl turime mecosopraną, galintį dainuoti virtuoziškos technikos kūrinius. Daivos Raginskytės balsas ne vien įdomaus, savito tembro, plačios skalės, bet taip pat paslankus, lengvai treliuojantis, foršlaguojantis. Jis stiprus, tad gal nevertėtų pasiduoti publikai (deja, labiau už kitką mėgstančiai balso decibelų skaičių) ir forsuoti garsą – jo užtektų ir "Metropolitanui". Dar viena lyg ir smulkmena. Solistė prisipažįsta mėgstanti poeziją, pati verčia tekstus iš vokiečių, italų, anglų, rusų kalbų – koncerto programėlėje pateikti jos pačios dainų turinio atpasakojimai. "Man patinka dėlioti žodžius, jų prasmes, bandyti rimuoti, eiliuoti, dar svarbu kalbą pritaikyti skambėjimui – dainavimui", – sako solistė. Klausytojai irgi norėtų girdėti bei suprasti žodžius. Nors dainoje ar arijoje svarbiausia muzikos dvasia, suvokti ją padeda žodis, nes ir kilusi ji iš žodžio. Aišku, visai kitas klausimas yra fonetika, kai vokiškas ar angliškas tekstas dainuojamas "lietuviškai".

Į koncerto pabaigą solistė atsipalaidavo ir tada gražiai atsiskleidė jos temperamentas, artistiškumas. Savo koncertą V. Raginskytė pavadino A. Bergo dainos žodžiais "Nuo lakštingalos giesmės pražydo rožės". Kad rožė pražydėtų, laukia dar atkaklus, racionalus vokalo tobulinimo darbas. Didieji balsai sunkiai įvaldomi, ir apskritai, kaip kartą sakė Vlada Mikštaitė, "gerą dainininkę paruošti reikia daug laiko".

V. Raginskytė jau yra dainavusi Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje, Klaipėdos muzikiniame teatre, suruošusi solinių koncertų Kaune. Ji baigė Muzikos akademijos prof. V. Mikštaitės dainavimo klasę (V. Mikštaitė mokėjo išugdyti stiprius balsus), dvejus metus tobulinosi pas prof. Virgilijų Noreiką LNOBT Operos studijoje.

Iš tų pačių V. Mikštaitės bei V. Noreikos rankų išleista ir Aušra Liutkutė, jos rečitalis įvyko vasario 3 d. Pirmoje dalyje skambėjo J. Brahmso "Svajonės", Ch. Gounod "Pavasaris", R. Strausso "Naktis" ir "Serenada", F. Liszto "Mylėk, mylėk", E. Del-Aqua "Paukštelis", L. Delibes’o "Ispaniškoji daina". Programos vientisumą lėmė nuotaika, kurią apibūdino koncerto pavadinimas – "Mano svajonių dainos". Romantiška vokalinė lyrika, intymi interpretacija. Šiltas, sakyčiau, minorinio atspalvio balso tembras, nebūdingas aukštiesiems sopranams, dažniausiai skambantiems sidabro varpeliu. Iš solistės balso, jos dainavimo sklido liūdesio, tamsių nuojautų šešėlis. Net veržlia, džiaugsminga meilės apoteoze čiurlenantis F. Liszto noktiurnas alsavo lėtai, sunkokai, prislėgtas tragiškos nakties vaizdų (akompanavo Aleksandras Vizbaras). Gal dėl dedikacijos. Dainas A. Liutkutė paskyrė prieš metus mirusios V. Mikštaitės atminimui: "Tai mano dovana, mano dėkingumo, pagarbos ir meilės profesorei ženklas". Pagarba išreikšta dar ir kitu būdu – dainos atliktos lietuvių kalba, pasinaudojant V. Mikštaitės vertimais. Antroje koncerto dalyje padainuotos W.A. Mozarto (Siuzanos rečitatyvas ir arija iš "Figaro vedybų"), J. Massenet (Manon gavotas), Ch. Gounod (Džuljetos arija iš "Romeo ir Džuljetos"), G. Meyerberio (Dinoros valsas) operų arijos bei L. Arditi "Bučinys" – irgi suverti ant meilės tematikos siūlelio. Čia išryškėjo dainininkės gebėjimas įsigilinti į kūrinį, jos asmeninis žavesys. Atsirado grakštaus humoro, pažadinusio atmintyje preciziškai muzikuojančią, išlygintu balsu dainuojančią A. Liutkutės Roziną, jau girdėtą ir kamerinėje, ir didžiojoje Nacionalinio operos teatro scenoje. Spalvų koncerte galėjo būti ir daugiau – susidarė šiokios tokios monotonijos įspūdis, lyg visi kūriniai skambėtų ta pačia emocine styga.

Aušra Liutkutė

Kita vertus, tai ir yra A. Liutkutę išskiriantis bruožas. Kildinčiau jį iš pačios dainininkės individualybės, jos gyvenimo filosofijos: "Aplinka, kurioje augau, kurioje esu, visada manęs klausia: kas tu, kur tu, kam tu gyveni?" Ir iš V. Noreikos tradicijos: nepaprastai muzikali frazė, vidinė šiluma, emocinis santūrumas, išgyvenimo giluma. Bet kurį kūrinį atliekančiai A. Liutkutei galima prilipdyti etiketę: subtili, graudžiai lietuviška. Neatsitiktinai ji koncertuoja su V. Noreika ("V. Mikštaitė, V. Noreika ir V. Viržonis išmokė ne rėkti, o dainuoti"). Ne atsitiktinai yra B. Grincevičiūtės ir V. Jonuškaitės-Zaunienės konkursų laureatė. Ji – subtili senosios kaimo dainos atlikėja (visuomenės per menkai pastebėtas jos unikalus darbas – 21 Vydūno daina, įrašyta į CD).

Abi dainininkės yra Operos studijos absolventės, tad jų koncertus paįvairino jaunesnieji kolegos: Aistė Širvinskaitė, atlikusi (šventai) Toskos ariją, duetus su D. Raginskyte iš "Pikų damos" bei "Hoffmanno pasakų", jaunas tenoras Arūnas Dingelis, padainavęs S. Gastaldoni "Uždraustą melodiją", Jurgelio ariją iš B. Dvariono "Dalios", kartu su A. Liutkute duetą iš "Čigonų barono". (Vasario 24 d. "Dalios" spektaklyje žada dalyvauti jaunieji solistai A. Širvinskaitė, G. Prunskus, A. Dingelis, V. Raginskytė, A. Dauskurdis bei kiti, taip pat ir studijos vadovas V. Noreika.)

Truputį keista, kad nė viename rečitalyje nedainuota lietuviškų kūrinių. Sausio 30 d. Taikomosios dailės muziejuje rečitalį surengęs Ignas Misiūra taip pat per visą vakarą nepadainavo nė vieno lietuviško žodžio. Ar taip jau ištriname atpažinamuosius ženklus? O juk, pasak Vydūno, mūsų dainos reikalingos ir tokiems (pasakyčiau – būtent tokiems), "kurių pajautimas yra kultūros gyvenimo atšipintas".

V. Raginskytės ir A. Liutkutės rečitalius vedė, taikliu, trumpu žodžiu kūrinius komentavo, dainininkes bei pianistus pristatė muzikologė Eglė Ulienė. Publikos abu vakarus prisirinko pilna salė. Net keletą vyresnių operos solistų galėjai pamatyti, o tai labai retas atvejis.

Taigi teatras pradeda rodyti dėmesį savo menininkams. Šalia ciklo "Susipažinkim" surengtas susitikimo vakaras, į kurį susirinko gausus būrys operos solistų ir senjorų. Tikimasi, jog jis taps tradiciniu.

Šio renginio iniciatorė solistė Regina Šilinskaitė ir solistas Audrius Rubežius maloniai sveikino kelių kartų solistus, susivienijusius artimesniam bendravimui.

"Teatras yra didžiausia mano meilė, – susijaudinusi kalbėjo įspūdingoji lietuvių scenos Karmen Irena Jasiūnaitė. – Visuomet džiaugiuosi, kad galiu ateiti, pamatyti, išgirsti jaunuosius. Linkiu jiems šviesiausios artistinės ateities."