Plačiai užmerktomis akimis

"Plačiai užmerktos akys"

Dar vienos komercinės šventės išvakarėse (greitai jos visos bus taip komercializuotos, kad nebesibaigs niekad, tik viena šventė "Maximoje" keis kitą, o televizijos transliuos nesibaigiančias nesibaigiančių švenčių reklamas) BTV parodys keistą filmą, kuris nukels į XVII a. pabaigą. Patricios Mazuy filmo "Karaliaus dukterys" (12 d. 20.50) veiksmas prasideda 1686 m., kai Liudviko XIV žmona ponia de Maintenon įkūrė Saint-Cyr pelkėse netoli Paryžiaus, kaip dabar pasakytume, prestižinę mokyklą nuskurdusių aristokratų dukterims. Filmo veiksmas beveik neišeina už mokyklos ribų ir apima beveik dešimtmetį, tačiau, man regis, režisierei svarbiausia yra ne pasakojimas apie dvi mokykloje susidraugavusias mergaites, o moteriškas žvilgsnis į istoriją. Mes įpratome, kad istorija – tai erdvė, kurioje viešpatauja žymūs ar ne tokie žymūs vyrai, kartais pasiduodantys garsių moterų kerams. Mazuy į to laiko istoriją pažvelgia moterų – išmintingosios ponios de Maintenon ir jos auklėtinių – akimis. Todėl filme labai ryškus feministinis aspektas, juolab kad mokyklos steigėja iš pradžių buvo sumaniusi mergaites auklėti ir formuoti visai kitokiam – sąmoningam ir prasmingam gyvenimui. Tačiau iš pat pradžių ji atsidūrė tarp priešybių. Tos priešybės ir yra tikroji filmo tema. Pirmiausia ponios de Maintenon sumanymui pasipriešino visa iki tol susiformavusi kultūrinė sistema, kuriai buvusios karaliaus kurtizanės noras pasirodė paprasčiausiai įžūlus ir nepadorus. Kita vertus, gražus tikslas ne visada pateisina priemones. Mergaitės atsiduria pelkynuose ir dirbtinai atplėšiamos nuo savo šeimų. Jos priverstos atsisakyti savo dialektų ir kalbėti normine prancūzų kalba. Jos turi tapti kitokios nei yra, nei joms buvo skirta būti. Mergaitės vykdo savo šeimininkės nurodymus, o jos tikslai tikrai yra kilnūs: išugdyti išsilavinusias ir nepriklausomas moteris, kurios nebus vien tik žaisliukai vyrų rankose. Ponia de Maintenon įsitikinusi, kad būtent tokių moterų laukia ambasadorių, mokslininkių, teisininkių karjeros… Tačiau kai merginos ima bręsti ir tampa tikrai savarankiškos asmenybės, ponia de Maintenon suvokia, kad jų laukia kurtizanių, išlaikytinių likimas. Niekas nesikeičia. Eksperimentas nepavyko. Jo kūrėja pati nusivilia ir vis giliau klimpsta į religiją ir davatkiškumą, pradeda nuoširdžiai tikėti, kad moters tikslas – tarnauti vyrui, o merginos ir toliau tyliai miršta nuo džiovos savo pelkių mokykloje. Tiek metų joms buvo kalama į galvą, kaip svarbu būti asmenybe, bet pasirodo, kad tokių niekam nereikia. Vis dėlto, mergaičių tragizmą režisierei nelabai pavyko atskleisti. Užtat įsimena meistriškai (kaip visada) Isabelle Huppert kuriama ponia de Maintenon, jos žvilgsniai, gestai, šaltumas ir pasmerktumas.

Visai kitokią istoriją pasakoja Andy Tennantas filme "Ana ir karalius" (TV3, 12 d. 20.05). Tai tikrais faktais pagrįsta spalvinga istorija apie 1862 m. Siamo karalystėje atsidūrusią anglę Margaret Langdon. Ji turėjo tapti 67 Siamo karaliaus vaikų mokytoja, tačiau tapo kažkuo daugiau – patarėja, o gal net ir paties karaliaus mokytoja, juolab kad to, kas užsimezgė tarp puritoniškos damos ir 23 žmonų bei 42 sugulovių vyro, nepavadinsi tik draugyste. Deja, nors kinas perpasakoja šią istoriją jau ne pirmą kartą, Andy Tennantui nepavyko jos paversti ypatinga – per menkas talentas, per didelės pretenzijos. Kai žiūrėjau filmą, man paprasčiausiai buvo gaila intelektualiosios Jodie Foster ir jos partnerio – žaviojo Chow Yun-fato. Jų personažų pokalbiai kartais sublyksi sąmojumi, bet viskas įvilkta į beformį pasakojimą, kartais neišvengiantį ir vakarietiško šovinizmo. Tačiau nuo Tennanto taip lengvai nepabėgsi: 11 d. 20.30 TV3 rodo kitą jo filmą – iš esmės postmodernistinę Pelenės istoriją "Ilgai ir laimingai: Pelenės istorija" (1998). Režisierius nusprendė pasaką pritaikyti suaugusiems, veiksmą perkėlė į Prancūziją, o vaidinti pagrindinę heroję pakvietė labai amerikietiškai gražią Drew Barrymore. Tad suaugusieji turi progos sužinoti, kaip viskas buvo "iš tikrųjų". Norintiems atsipalaiduoti filmas turėtų patikti, bet aš pasirinksiu kitą pasaką – Franēois Ozono "Kriminalinius meilužius" (BTV, 13 d. 23 val.). Nebenoriu kartoti, kad Ozonas – pirmiausia stilistas, imitatorius, bet ir šiame filme jis postmodernistiškai eksperimentuoja su įvairiais stiliais. Šiuolaikinę istoriją apie nepilnamečius įsimylėjėlius ir žudikus (tokias prancūzų kinas labai mėgsta) jis paverčia tikra pasaka apie Jonuką ir Grytutę, patekusius į žmogėdros trobelę vidury miško. Brolių Grimmų dvasia filme triumfuoja. Toks istorijos apvertimas aukštyn kojom tikrai prasmingas, nes gali tiesiog mėgautis žaidimu kino konvencijomis, juolab kad Ozonui šiame filme nepristinga fantazijos. Kitas klausimas, ar daug prasmės tokiuose žaidimuose. Tačiau man jis jau nebekyla.

Baigėsi ir klausimus kėlęs kinas. Dabar kinas rodo totalią šventę. Gal todėl ir genialiojo Stanley Kubricko filmą "Plačiai užmerktos akys" (11 d. 22 val.) LNK anonsuoja pasitelkdama visą moteriškų žurnalų ir laidų terminiją. Tai nestebina, nes filmas – tik nesibaigiančios šventės Tomo Cruise’o gerbėjams dalis. Porą dienų LNK žiūrovai galės neatitraukti akių nuo šio gražuolio: dar visai jauno filme "Rizikingas verslas" (LNK, 11 d. 0.10), užgožto tada dar niekam nežinomos Renee Zellweger filme "Džeris Magvairas" (LNK, 13 d. 20.10) ar kartu su Nicole Kidman vaidinančio filme "Plačiai užmerktos akys". Atvirai pasakius, Valentino dienai Cruise’as tikrai tinka. O Kubricko filmas greičiausiai tiks tiems, kas tokių švenčių nepripažįsta. Todėl nepasidrovėsiu pateikti motyvų, paskatinusių režisierių sukurti šį filmą. Savo paaiškinime jis primena, kad Freudas skiria du pagrindinius instinktus. Tai Erotas – konstruktyvi jėga, darbas, tvarka, kūryba, šeima, ir Tanatas – į mirtį vedanti destruktyvi jėga. Erotas – tai ne seksas, o didelis alkis. Rūšis negali išlikti be sekso, bet atskiras individas gali. Tačiau nepatenkinę alkio žus ir individas, ir rūšis. Žmonių rūšis išgyveno, nes vegetarės beždžionės tapo mėsėdėmis. Žmogus išmoko žudyti kitus gyvūnus. Jis to neužmiršo ir tada, kai civilizacija nutolino alkio šmėklą. Tačiau ta šmėkla grįžta: didieji Chaplino filmai kalba apie kovą už būvį, kovą už maistą. Dabar egzistuoja visuomenės, kurioms nuolat iškyla grėsmė, ir visuomenės, kurios turi viską. Pastarosiose pradeda vyrauti kiti instinktai: laisvė, maištas, nieko nepaisymas. Joms, pasak Kubricko, ir skirtas šis filmas.

Jūsų – Jonas Ūbis