Pasiklydę pagiežoje

Pastaraisiais metais siaubo kiną užvaldė Azijos režisieriai. Jie suteikė siaubui visai naują, sakyčiau, net metafizinį metmenį ir sukūrė ypatingą siaubo estetiką, kylančią iš savitos mitologijos ir religijos. Jų sėkme stengiasi pasinaudoti amerikiečiai, kurdami garsių (dažniausiai japonų) filmų perdirbinius. Tačiau, ko gero, nereikia aiškinti, kad amerikietiškas "Skambutis" ("The Ring") nė iš tolo neprilygo japoniškam originalui. Bijau, kad toks likimas laukia ir mano mėgstamiausio japonų siaubo filmo – Hideo Nakatos "Tamsūs vandenys". Jo amerikietiškojo perdirbinio reklamą jau kelintą mėnesį pastebiu "Forum Cinemas" stenduose. Panašiai atsitiko ir Takashi Shimizu "Pagieža" ("The Grudge", Japonija, JAV, 2004). Tačiau "Pagiežai" vis dėlto – netipiškas perdirbinys, nes jį kūrė pats režisierius, kurio 2000–2003 m. nufilmuotas ciklas "Ju-on" ir tapo filmo pagrindu.

"Pagieža" remiasi teiginiu, kad tragiškomis aplinkybėmis mirusių žmonių dvasios gali persekioti gyvuosius ir keršyti net visai atsitiktiniams žmonėms. Taip atsitinka ir filmo herojei – jaunai amerikietei Karen (Sarah Michelle Gellar), atsitiktinai patekusiai į namą ramiame Tokijo rajone. Prieš kelerius metus šiame name įvyko žiaurios žudynės, bet apie tai nežino ir naujieji namo savininkai – taip pat amerikiečiai, susižavėję jo romantišku apleistumu. Naujais namais jie džiaugiasi neilgai: čia knibždėte knibžda nužudytųjų dvasių, kurios terorizuoja naujuosius gyventojus. Nė vienas, susidūręs su dvasia ar jos auka, negali likti gyvas. Tai suvokia liūdnas policininkas, kuris ir paaiškina Karin, kad jie visi atsidūrė padėtyje be išeities. Tad naivuolis žiūrovas, kuris iki pat paskutinės minutės lauks laimingos pabaigos, tikrai nusivils, bet juk jis buvo daugkart perspėtas. Apskritai laimingai baigtis gali tik košmariškas sapnas.

Shimizu elgiasi atvirkščiai: jis stengiasi įtikinti, kad viskas, kas iš pradžių atrodo kaip sapnas, yra pati tikriausia gausių filmo personažų išgyvenama realybė. Tai jis daro gana meistriškai, kurdamas labai tikrovišką siaubą ir visai netaupydamas stiprių jo porcijų kulminacijai. Tik spėji atsigauti nuo kokio nors siaubingo vaizdelio, o tave jau pasiveja kitas, nes vyro nužudytos beprotės japonės ir jos sūnelio dvasios yra žiaurios ir nekenčia gyvųjų. Man pasirodė, kad ypač negailestingai jos elgiasi su amerikiečiais, kurie iškart išprotėja, griebiasi peilio, šoka pro langą ar tiesiog dingsta iš kadro visam laikui. Kadangi režisierius suteikia tik pačią elementariausią informaciją, tai, kas vyksta ekrane, galime interpretuoti labai įvairiai. Vieną akimirką filme net išgirdau šūkio "Jankiai, dinkit namo" gaideles, bet greičiausiai man pasivaideno. Žinoma, filmą galima traktuoti ir kaip skirtingų tradicijų susidūrimą, bet ir tai bus pritempta. Manau, kad "Pagiežai" traktuotė ne tokia jau svarbi, nors linkę moralizuoti žiūrovai filme, be abejo, įžvelgs ir neišvengiamai žmones persekiojančio blogio, kuriam neįmanoma atsispirti, metaforą. Vis dėlto filmą siūlyčiau vertinti kaip tam tikrą stilistinį režisieriaus etiudą apie kino galimybes gąsdinti. Tos periodiškai besikartojančios siaubo minutės, kartais užklumpančios labai netikėtai ir tikrai priverčiančios krūptelėti, ir yra svarbiausios. Juk neatsitiktinai ironiškasis Alfredas Hitchcockas yra sakęs, kad pirmąjį malonumą jis patyrė dar lopšyje, kai kažkas jį smarkiai išgąsdino. Nežinau, ar metras būtų patenkintas tuo, kaip jo išrastu suspense naudojasi Shimizu, bet gąsdinti jis tikrai moka, tad filmas išsklaido visus miegus ar nuobodulį, ir ilgam.

Tačiau tai ne tik etiudas apie siaubą. Jis originaliai stilizuotas. Tradicinės japonų dvasios, kurios anksčiau dažniausiai buvo siejamos su kaimu, laukine gamta ar kitokiais senoviniais atributais, "Pagiežoje" atsiduria mieste, šmėžuoja apsaugos monitoriuose, yra priverstos pasiduoti miestietiškam gyvenimo ritmui. Archaiškumo, kuris "Pagiežoje" prilygsta blogio neišvengiamumui, ir šių dienų žmogaus racionalumo bei tikėjimo savo galiomis (be abejo, amerikiečiams jis ypač būdingas) susidūrimą Shimizu ir paverčia pagrindine filmo tema, mįsle, teiginiu.

Viename interviu garsus japonų siaubo filmų prodiuseris Taka Ishise ("Skambutis") yra sakęs: "Didžiausia kliūtis pritaikant japonų scenarijų amerikiečių filmui yra japonų ir amerikiečių kinematografininkų pasaulėjautos skirtumai ir jų požiūris į tai, kas labiausiai baugina žiūrovus. Japonų siaubo filmai yra specifiški. Pavyzdžiui, pagrindinė mįslė čia dažnai taip ir neatskleidžiama. Japonų žiūrovams baisiausia atrodo atvira filmo pabaiga, kai viskas lieka iki galo neaišku. Tačiau tai visiškai nepriimtina amerikiečių žiūrovams. Jie reikalauja vienprasmiškos, viską išsprendžiančios pabaigos." Man regis, "Pagiežoje" Shimizu pabandė suderinti šiuos nesuderinamus dalykus. Filmo finalas tarsi įmena mįslę, bet joje jau slypi kita. Gal taip pasirodė todėl, kad filmo herojai ir kūrėjai tiesiog pasiklydo vertime, nes teko girdėti, kad režisierius visai nekalba angliškai. Vadinasi, amerikiečių žvaigždžių ir pusžvaigždžių desantas Tokijuje suteikė filmui ir labai asmeniškos patirties. Juo geriau visiems – aktoriams ir žiūrovams.