Dailininkas ir jo modelis

Stasys Eidrigevičius. "Prie lango"

Mano veidai-kaukės – tai veidai, kuriais galima užsidengti veidą. Ne tam, kad jį paslėptumei, o tam, kad atvertum savo sielą.

Stasys Eidrigevičius

Stasys Eidrigevičius yra Lietuvos dailės klasikas ir autsaideris – nelygu, apie kokias dailės sritis kalbame. Nacionalinės meno premijos laureatas, palikęs neišdildomus pėdsakus Lietuvos ekslibriso, knygų iliustravimo bei apipavidalinimo srityse. Tačiau plakato situacija – dviprasmiška. Lietuvoje siurrealistinė meno tradicija ganėtinai silpnoka ir istorine prasme, ir nūdienos kontekste. Žiūrovas ją sunkokai priima. Stasio plakatų kultūros temomis (teatro, kino, įvairių festivalių, personalinių parodų ir pan.) paroda Vilniuje, Nacionaliniame dailės muziejuje, buvo gausiai lankoma, kėlė susidomėjimą. Tačiau užteko menininkui parodyti patriotinę iniciatyvą ir sukurti plakatą ne kultūros tema, o vasario 16 d. proga – ir jo kaukėtas mąslaus žvilgsnio herojus, prisidengęs lietuviška trispalve, nuvylė. Gal ne paprastus žiūrovus, nes jų nuomone niekas perdaug ir nesidomėjo, bet kultūros administratorius ir politikus – tikrai.

Stasys Eidrigevičius yra vienas Lenkijos plakato klasikų šalia tokių pasaulyje pripažintų šios srities meistrų kaip Romanas Cieslewiczius, Franciszekas Starowieyskis, Henrykas Tomaszewskis ir kt. Lenkijoje pati stipriausia ir gajausia būtent siurrealizmo tradicija. Stasio Eidrigevičiaus vaizdinių ratas toks autentiškas ir įsimintinas, kad galerija "Agfa" pakvietė jį sukurti dekorą porceliano puodeliui. Šios kolekcijos puodelius dekoravo žymiausi Lenkijos dailininkai. Galeristai tikrai nepabūgo, kad melancholiškas Stasio Eidrigevičiaus personažas per rytinio kavos ar arbatos gėrimo ceremoniją skausmingai žvilgčios į porcelianinio puodelio savininką.

2004 m. pabaigoje – 2005 m. pradžioje Stasio Eidrigevičiaus kūrinių paroda veikė Kauno Žilinsko galerijoje. Joje menininkas eksponavo 48 fotonuotraukų ciklą "Dailininkas ir jo modelis" bei instaliaciją "Akvariumas" (ant didžiulių celofano "užuolaidų" surašyti autoriaus tekstai, pridengiantys jo ankstyvąsias fotografijas, kurias jis pradėjo kurti nuo keturiolikos metų "Zenito" fotoaparatu). Jose jis užfiksavo artimus žmones (mamą, tetą Elžbietą, Napalį ir kt.), tapusius ne tik Stasio Eidrigevičiaus paveikslų, bet ir 7-8-ojo dešimtmečio Lietuvos kaimo herojais.

Ką gi mes regime didžiulėse ciklo "Stasys ir jo modelis" fotonuotraukose? Dideliuose fotografijų lakštose – kaukėti mažų ekslibrisų ir knygų iliustracijų herojai. "... Modelio veido uždengimas kauke man suteikia galimybę sukurti savo sugalvotas fantastines konstrukcijas. Jei veidas būtų atviras, reikėtų analizuoti to žmogaus nueitą kelią. Aš to nenoriu. Man modelis – savotiškas aktorius, atliekantis vaidmenį, kurį jam skiriu. Jis kaip aktorius turi vaidinti laimingą, nelaimingą, susirietusį kampe, skrendantį", – aiškino pats menininkas.

Daugelyje fotografijų pastebima lyg ir savotiška intriga – erdvė spalvotų geometrinių skydų apribojama, o kūnas atveriamas. Taigi vyksta gana nuosekli laipsniško "kūno atidengimo" akcija. Kaukėse, "sielvartuose" regėjome mažutes rankeles (dažniausiai menininko vaikų), o nuotraukose atsirado ir kūno fragmentų – ranka, krūtinė, pilvas, papilvės ar nugaros plaukuotumas ar pan. Veidas – pati intymiausia žmogaus, pozuotojo, modelio dalis – neretai uždengiamas: "netyčia" – spalvotomis suprematistinėmis plokštumomis arba "tyčia" – grubia kauke, kurios dažnas atributas – ilga Pinokio nosis. Atsikišusias smailias veido dalis turėjo ir kai kurie ankstesni jo personažai (pvz., iš ciklo "Ilgosios nosies nuotykiai", 1984, tempera). Tokia nosis daro veidą neatpažįstamą, savotiškai beasmenį. Jos simbolika, ilgis, stangrumas ragina žiūrovą prisiminti froidišką nosies analizę iš D. Merežkovskio studijų apie Nikolajaus Gogolio "Nosį", jos atgarsiai buvo juntami ir Eimunto Nekrošiaus spektaklyje. Kadangi veidas paprastai pridengtas, kas pozuoja žiūrovui tenka spėlioti iš nugaros įlinkių ir išlinkių, sėdėsenos. O pozavo dailininkui septyni įvairaus amžiaus vyrai, ir dėl to paroda vienur vadinosi "Dailininkas ir jo modelis", kitur "Stasys ir jo modelis".

"... Kiek čia yra galimybių! Net ir mažiausias judesys įgyja naują prasmę. Tada jaučiuosi kaip režisierius... Rengdamas jas, jaučiuosi kaip... madų kūrėjas. Akimirką. Po akimirkos viskas keičiasi. Negrįžtamai", – rašė menininkas. Nustojęs kurti plakatus ir iliustruoti knygas, Stasys Eidrigevičius siekia menininko nepriklausomybės nuo užsakovo. Tačiau nuotraukos nėra "grynos" žanro prasme. Dėl dydžio, bet ne tik, jos atrodo lyg plakatai, lyg mados fotografijos, lyg aktai – pakibę tarp "grynojo" ir "taikomojo" meno senąja įprastine prasme. Nūdienos patyrimas, kad nėra aukšto ir žemo, taikomojo ir grynojo, komercinio ir elitinio meno, skirto žiūrovams ar dailės kritikams, primena: Stasys Eidrigevičius pradėjo naują kūrybos etapą ir mums belieka laukti, ką dar menininkas sugalvos. Galiu garantuoti, kad ilgai laukti neteks.