"Dienos akys"

Sausio 29, 30 d. Valstybinis jaunimo teatras kviečia į pirmąją 2005 m. premjerą – Ramunės Kudzmanaitės režisuotą šiuolaikinės rusų dramaturgės Jelenos Greminos pjesę "Dienos akys – Mata Hari". J. Greminos kūryba atstovauja naujai Rusijos dramaturgijos bangai, kurią charakterizuoja nestandartinių stiliaus bei kompozicijos sprendimų paieškos. Daugelis J. Greminos pjesių – "Mitas apie Svetlaną", "Fortūnos ratas", "Žmona iš Sachalino", "Korneto O-vo byla", "Dienos akys" – yra tapusios Rusijos teatrinio sezono įvykiais. J. Gremina yra TV filmo "Peterburgo paslaptys" bendraautorė, projekto "Dokumentinis teatras – TEATR.DOC, Maskva" vadovė, festivalių "Liubimovka" ir "Naujoji drama" steigėja ir kuratorė.

"Dienos akys" atgaivina vieną ryškiausių XX a. mitų – prieš šimtą metų Paryžiaus scenose suspindusios dievaitės, avantiūristės, dvigubos šnipės, dirbusios ir prancūzams, ir vokiečiams, Matos Hari legendą. Kas iš tikrųjų buvo Mata Hari? Kas pastūmėjo ją įsivelti į vyriškų žaidimų erdvę? Iki šiol žvalgybų duomenys yra įslaptinti, tikslių įrodymų, kad Mata Hari kam nors suteikė tikrai vertingos informacijos, nėra. Galbūt nieko, išskyrus paskalas ir žymių meilužių plepalus lovoje, Mata Hari taip ir neperdavė, bet paslaptingos pusnuogės rytietiškų šokių atlikėjos ir šnipės įvaizdį vis dėlto susikūrė. Šį įvaizdį ne kartą eksploatavo kinematografas, paslaptingąją šnipę vaidino tokios kino žvaigždės kaip Greta Garbo ir Jeanne Moreau.

Tai jau trečiasis Ramunės Kudzmanaitės darbas Jaunimo teatre. Savo spektakliams režisierė renkasi išdidžias, kartais ekscentriškas moteris, kupinas neišsipildžiusio švelnumo ir beatodairiško meilės troškimo.

Ramunė Kudzmanaitė: "Per daug permainų ir kataklizmų užgulė žmonijos pečius XXI a. pradžioje. Neramu dėl ateities – ypač mūsų vaikų. Norisi pasigilinti, ar panašią jauseną išgyveno ir XX a. pradžios žmonės? Kodėl kiekvieno naujo šimtmečio pradžia – lyg žmonijos vaikystė, kupina globalių katastrofų? Ši medžiaga leidžia tarsi tiltu sujungti du šimtmečius, prisiliesti prie XX a. pradžioje pasaulį užgriuvusių sukrėtimų – karų, revoliucijų... Mus jungia ir stiprių jausmų ilgesys. Paradoksalu, bet kančia ir pasiaukojimas vardan meilės ar profesijos mūsų gyvenime dažnai išsilieja psichologine prievarta, šūviais, mirtimi. Keista, kad tiek daug visko gali tilpti vienoje pjesėje, vienos moters gyvenime.

Ta praėjusi epocha traukia ir kūrėjus, ir publiką prarasto romantizmo ilgesiu. Pagaliau norisi matyti kitokį nei dabar įprasta moters įvaizdį – atgaivinti elegantišką, paslaptingą, stiprią ir save gerbiančią XX a. pradžios moterį. Mata Hari tapo legenda. Bet man buvo įdomu pasekti jos gyvenimą. Nuo ko ji bėgo ir ko siekė? Dėl to ir spektaklyje mes bandome pažvelgti į jos išsivadavimo kelią ir skrydį. Regis, supratau, kad ji pati save suvokė kaip šokančią moterį. Ji – lyg plazdantis drugelis, praskridęs ir išnykęs tame laikmetyje, pasmerkta myriop, tarsi smeigtuku prismeigta istorijos herbariume. Jos legendą pagimdė ir skaudus realybės susidūrimas su meniniu lengvumu, polėkiu."

Šiam pastatymui R. Kudzmanaitė subūrė talentingų aktorių komandą – Matą Hari demaskavusios prancūzų agentės ir nebylaus kino žvaigždės Klod Frans vaidmenį sukūrė Dalia Overaitė, jos vyro grafo Raulio de Shaini vaidmenyje žiūrovai išvys Kostą Smoriginą, Matos Hari vyrą kapitoną Maklaudą vaidina Antanas Šurna, o paslaptingąjį Taperį – Andrius Bialobžeskis. Pačią Matą Hari spektaklyje įkūnija dvi jaunosios kartos aktorės Neringa Varnelytė ir Gintarė Latvėnaitė.

Neringa Varnelytė: "Prisilietimas prie Matos Hari legendos šiame spektaklyje virsta kelione į paslėptą moters gyvenimo esmę. Mata Hari nuolatos laužė tabu, keitė kailį, sutraukė šeimyninius ryšius, jos šokis kartais vadinamas pirmuoju striptizu Europos scenoje, o dar tos šnipinėjimo istorijos... Pačiu savo gyvenimu ji užminė begales paslapčių. Kokią dalį tų paslapčių mums pavyko atskleisti šiame pastatyme? Tai primena bandymą parodyti kitą, nematomą Mėnulio pusę."

Gintarė Latvėnaitė: "Gyvenimo tragizmas, ypač jo tragiška pabaiga duoda pradžią legendai. Matos Hari mirtis – sušaudymas atsisakius, kad būtų užrištos akys – davė pradžią herojės įvaizdžiui. Matos Hari likime nėra aukso vidurio, stabilumo. Užtat yra nuolatinis ėjimas peilio ašmenimis. Net meilėje – tik tokia moteris dėl meilės galėjo įsivelti į politiką, kiršinti žmones, nusikalsti."

Spektaklio dailininkė – Virginija Idzelytė, kompozitorius – Faustas Latėnas, choreografas – Jurijus Smoriginas.

I. D.