Nekrofilai mauzoliejuje

Leonidas Desiatnikovas

Kovo 23 d. Maskvos Didžiojo teatro Naujojoje scenoje įvyks pasaulinė Leonido Desiatnikovo operos "Rozentalio vaikai" ("Deti Rozentalia") premjera. Operos libretą parašė skandalingasis Vladimiras Sorokinas, ją stato Eimuntas Nekrošius. Panašaus siužeto operos istorijoje dar nebuvo. Vienas klasikinę muziką įsimylėjęs mokslininkas sukuria penkių didžiųjų kompozitorių – P. Čaikovskio, M. Musorgskio, G. Verdi, R. Wagnerio, W.A. Mozarto – klonus. Paskui jis miršta, o klonuoti genijai lieka vieni akis į akį su posovietine realybe. Sorokinui tai – visai tradiciškas siužetas, bet pornografija rašytoją apkaltinusi jaunimo organizacija "Iduščije vmeste" (t.y. "Einantys kartu" su Vladimiru Putinu) beveik tris mėnesius protestavo prieš operos pastatymą prie Didžiojo teatro. Leonidas Desiatnikovas – vienas dažniausiai atliekamų šiuolaikinių rusų kompozitorių. Jis gimė 1955 m. Charkove, baigė Sankt Peterburgo konservatoriją. Yra sukūręs operų ("Vargšė Liza", "Bravo bravissimo, pionieriau Anisimovai!", "Augimo vitaminas"), vokalinius ciklus pagal Harmso, Oleinikovo, Tiutčevo eiles, muziką filmams "Saulėlydis", "Pamaskvio vakarai", "Žizelės manija", "Kaukazo belaisvis", "Maskva", "Oligarchas", "Jo žmonos dienoraštis". Gidonui Kremeriui užsakius, Desiatnikovas sukūrė pasaulyje išgarsėjusią Astoro Piazzolos kūrinių transkripciją. Desiatnikovas daug dirbo teatre – kūrė muziką Valerijaus Fokino, Kamos Ginko spektakliams. Jis laikomas perkūrimo, inkrustacijų, montažo virtuozu, gyvu įrodymu, kad mene tarp žodžių "mada" ir "banalybė" nebūtinai turi būti lygybės ženklas. Savaitraščio "Moskovskije novosti" puslapiuose su kompozitoriumi kalbėjosi Marina Tokareva. Interviu pateikiame sutrumpintą.

Regis, naujasis darbas atneš Jums šlovę. Kaip dabar sakoma, laukiama "visiško anšlago".

Priešingai, visi bus nusivylę. Visų ilgai laukta opera (taip ją pavadino vienas žurnalistas) "Einančių kartu" bei kai kurių žiniasklaidos priemonių pastangomis jau virto savotišku fantomu, su kuriuo reali opera neturi nieko bendra. Koks bus rezultatas, nežino niekas. Tai priklauso ne tik nuo Vedernikovo (Didžiojo teatro direktorius – Red.) ir Nekrošiaus…

Ką Jums reiškia dirbti pagal užsakymą? Ar tai iššūkis, azartas ar rėmai?

…ir visiškas išsekimas pabaigoje. Beje, man patinka, kai esu įspraudžiamas į rėmus, kai man iškeliamas uždavinys. Aš pats juk neturiu jokių idėjų, tiesą sakant, neturiu ko pasakyti žmonijai.

Pamenate, kaip Gumiliovas sakė Achmatovai: "Ania, kai tik pradėsiu ganyti tautas…"

"…nunuodyk mane!" Neturiu poreikio ganyti tautų, bet kūrybai būtinas impulsas. Beprasmiška išeikvoti kelerius gyvenimo metus operai, jei nežinai, ar ji bus pastatyta, tiesa?

Sako, kad romano žanras mirė. Ar operos žanras gyvas?

Žinoma, ne. Mūsų laikais operos rašymas yra tam tikras kultūrinis gestas, kreipimasis į nutrauktą tradiciją. Juk "tikroji" kultūra, ta, kuri yra muziejuje, jau mirė.

Nejaugi? Vadinasi, operos kūrimas – nekrofiliškas veiksmas?

Tam tikra prasme taip. Muziejus juk ir yra kultūros mauzoliejus! Taip pat ir mauzoliejus yra muziejus.

Operos siužetas jau nebėra paslaptis. Kažkoks Rozentalis mokslinėje laboratorijoje klonuoja penkis kompozitorius. Kodėl būtent penkis?

Jie labiausiai paveikė operos žanrą.

Ar svarbu, kad vargšelis Rozentalis yra žydas ir komunistas?

Kam? Šafarevičiui (Rusijos antisemitų ideologas – Red.) ir jo draugams?

Tam, kas vyksta scenoje.

Ne, tai paprasčiausia klišė – "žydas, komunistas, mokslininkas", kartu ir Frankenšteinas, ir daktaras Kaligaris. Operą sudaro penki paveikslai, kiekvienas jų tarsi sukurtas vieno iš personažų.

O veiksmo laikas?

Pirmasis Rozentalio bandymas buvo atliktas 1940 m. Darbas su paskutiniu "dubliu" (žodžio "klonas" mes nevartojame!) vyksta Brežnevo stagnacijos metais. Laboratorija rengiasi sukurti Mozartą, nes aistringo melomano Rozentalio panteone Mozartas stovi ant aukščiausio laiptelio. Jo namuose jau gyvena keturi dubliai. Po nemigos nakties Rozentalis grįžta namo ir praneša, kad netrukus jie turės jaunesnįjį brolį.

Kitame paveiksle jau matome kūdikį lopšyje. Pirmojo akto finalas bus pasakalija; variacijos su Stalino, Chruščiovo, Brežnevo, Andropovo, Gorbačiovo ir Jelcino kalbų fragmentais. Pirmasis aktas baigiasi Rozentalio laidotuvių scena. Slaptoji laboratorija uždaroma, prasideda žiauri 1992-ųjų Maskvos realybė, o tos realybės visai nepažįstantys dubliai atsiduria gatvėje.

Antrasis aktas – jų gyvenimas laisvėje. Pragyvenimui jie užsidirba dainuodami požeminėje perėjoje tarp trijų stočių. Tarp Mozarto ir vietinės fėjos – prostitutės Tatjanos – gimsta tikras didelis jausmas… Nepasakosiu detalių, tačiau viskas baigiasi liūdnai…

Keturi dubliai ir Tatjana žūva, išgyvena tik vienas Mozartas, įgijęs atsparumą nuodams (juk pamenate – tikrasis Mozartas buvo nunuodytas švinu…). Yra ir metasiužetas: žuvę broliai yra parašę kiekvienas savo kvazioperą. Už tai, kad taptų kompozitoriais, jie užmokėjo gyvybe. Tačiau paskutinio paveikslo muzika, kuri turėtų būti ą la Mozart, beveik nepanaši į Mozarto – tik blyškus eskizas.

Tai primena sąskaitų suvedinėjimą. Kodėl taip pasisekė būtent Mozartui?

Čia daug kas sutapo, be kita ko, ir mano įtarus požiūris į Mozartą…

Vadinasi, jis neužima pirmos vietos Jūsų panteone?

Deja. Kartą mes tai aptarinėjome su vienu bičiuliu pianistu ir aš išvedžiau formulę. Beethovenas – tai kompozitorius, o Mozartas – pati muzika. Kur rangų sistemoje yra kompozitoriaus vieta, aš suprantu, bet kur tada Mozarto vieta?!

Vis dėlto kas Jūsų gyvenimą paverčia laimingu?

Kai muzika pavyksta. Ta akimirka. Ieškoti ir atrasti naujas prasmes žinomų dalykų susidūrimuose – vienintelis dalykas, pateisinantis mano veiklą.

Dirbdamas kinui, Jūs tapote prekiniu ženklu. Ar tai įkvepia?

Greičiau slegia. Tarkime, kompozitorius X, pasiekęs tam tikros šlovės, įvaldo tam tikrų atpažįstamų priemonių sumą ir tampa prekiniu ženklu. Pagal rinkos dėsnius jis yra priverstas tiražuoti šitą ženklą. Taip vyksta ne tik muzikoje. Pavyzdžiui, egzistuoja prekinis ženklas "Sorokinas". Tikrasis Sorokinas gali pasirinkti: sekti paskui savo prekinį ženklą ir, vadinasi, toliau gaminti prievartos scenas, nenormatyvinę leksiką ir pan., t.y. pateisinti lūkesčius. Arba – nustumti visa tai į šalį ir nuvilti ištikimą skaitytoją. Tačiau pastarasis kelias susijęs su didele rizika…

Rizika prarasti prekinį ženklą?

Galiu atsakyti tik už save. Aš kiekvienąkart noriu padaryti kažką nauja, nutolti nuo to, ką dariau anksčiau, o vis tiek išeina tas pats. Vis dėlto viliuosi, kad tas bandymas išvengti stagnacijos kažkaip atsispaudžia muzikoje.

Jūsų ir Sorokino sąjunga – logiška. Bet Nekrošius tą logiką griauna. Kas jį išrinko?

Tai buvo Didžiojo teatro pasirinkimas. Jam nusiuntė libretą, manęs paprašė su juo susitikti. Nuvažiavau į Vilnių. Nekrošius ir jo žmona pasitiko mane stotyje, man tai padarė didelį įspūdį. Po kelių minučių pasakiau sau (kaip televizijos reklaminiame klipe viena "M&M" karamelė sako kitai apie Senį Šaltį): "Jis tikras". Beje, jam tai taip pat bandymas nutolti nuo Nekrošiaus prekinio ženklo.

Ką jūs svarstėte?

Jo darbo metodą. Jis pasakė, kad ypač kruopščiai rengiasi prieš pradėdamas repeticijas. Prisimenu žodį "užštrichuoti". Kaip kad vaikiškame paveikslėlyje, kur spalvotais flomasteriais reikia uždažyti figūras….

Ar libreto autorius dalyvavo procese?

Žinoma. Sorokinas buvo atvažiavęs į Peterburgą, kai perdirbinėjome pirmąjį variantą. Kaip tik tą naktį prieš jam atvažiuojant prieš pat pabusdamas supratau, koks turi būti libreto principas. Kai ką pats keičiau dirbdamas – tai, kas susiję su "virtuve"…

Ką veikiate dabar?

Dabar baigiu filmą su Aleksejumi Učiteliu. Darbinis filmo pavadinimas "Kosmoso nuojauta" ("Kosmos kak predčuvstvije"). Keista istorija, kurios neįmanoma papasakoti. Herojaus, kurį vaidina Jevgenijus Mironovas, gyvenime atsiranda paslaptingas nepažįstamasis, siužetas sukasi aplink jų santykius.

Tas nepažįstamasis – "juodasis žmogus"?

Visai ne! Greičiau liūdnas geismų objektas.

Pasitaiko, kad viena ir kita sutampa.

Čia skliaustuose parašykite "juokiasi" (juokiasi)…

Pagal "Ogoniok" ir "Moskovskije novosti" parengė Kora Ročkienė