Racionalus jausmingumas

Feliksas Jakubauskas. "Sniegas ne sniegas". 1997 m.

Tekstilininko Felikso Jakubausko autorinėje parodoje Vilniaus paveikslų galerijoje (sausio 7–27 d.) buvo galima išvysti visą dailininko kūrybos kelią nuo studijų laikų istorinio gobeleno kopijų iki paskutinio kūrinio, baigto jau 2004 m. sausio mėnesį. Tik keli darbai atkeliavo iš Lietuvos dailės ir Lietuvos nacionalinio muziejų fondų. Per 20 gobelenų ir autorinės technikos darbų pristatyta iš asmeninio dailininko rinkinio.

Autorinės parodos "Erdvės" Vilniaus paveikslų galerijoje atidarymo metu tekstilininkas Feliksas Jakubauskas menotyrininkų buvo pavadintas moderniu klasiku. Ką reikia nuveikti per du kūrybinės biografijos dešimtmečius, kad pelnytum Nacionalinę premiją (1998) ir būtum įvardytas tendencijas savo veiklos srityje diktuojančiu klasiku?

Tad prisiminkime pačią pradžią – devintąjį dešimtmetį, kai F. Jakubauskas, baigęs studijas modernaus gobeleno tradicijomis garsėjančioje Vengrijos taikomosios dailės akademijoje Budapešte, prablaškė konservatyvią, pernelyg sustabarėjusią lietuvių tekstilės kasdienybę. Tuo metu parodose eksponuotos dailininko miniatiūros ir stambesnio formato kompozicijos įtikino, kad mūsų tekstilininkų pamėgtiems abstraktiems motyvams galima įkvėpti gyvybės, juos naujai transformuoti, estetizuoti ir prasmingai pateikti tuščią erdvę, palikti lygų, tačiau iškalbingą baltą foną. Kartu atsiskleidęs kompozicijų neišbaigtumas, formų eskiziškumas (dabar eksponuojami gobelenai "Stiklo karoliukų žaidimas", 1985; "Virš mano slėnio juodas debesis", 1987) buvo didelė naujovė lietuviams, pamėgusiems monumentalias, visuomeninėje architektūroje lengvai pritampančias tektoniškas gobelenų formas.

Devintojo dešimtmečio pabaigoje pasirodę F. Jakubausko rytietiško kakemono pavidalo (siauri, vertikalūs) audiniai ("Senas audinys", 1987), paįvairinti stambesniais tos pačios spalvos lietuviško ruoželio motyvais, atskleidė ir kitas raiškos priemones, kuriomis dailininkas remsis tolesnėje kūryboje. Menininkas drąsiai nutraukė ryšius su siužetiniais vaizdais, pasikliaudamas vien baltų fonų magija, spalvos monochromija, paties audimo būdu kuriamomis struktūromis.

Būtent tokie yra F. Jakubausko vizitine kortele laikytini triptikai "Paliesk tą pilką debesį" (1997) ir "Linų laukas dangaus fone" (2000), apkeliavę ne vieną tarptautinę parodą ir pelnę apdovanojimus, atspindintys galimybes plėtoti tautiškumą modernioje kūryboje. Pasitaikė proga matyti šiuos darbus greta kitataučių autorių įvairios stilistikos ir krypties kūrinių tarptautinėse ekspozicijose Lodzėje (1998) ir Budapešte (2001). Jie neištirpo margaspalvėje parodų erdvėje, traukė dėmesį prasmingu minimalizmu, tradiciškumo ir modernumo darna. O juk iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatinga, jokio vertimosi per galvą. Tik ruoželio faktūros juostos, ritmingai gulančios viena šalia kitos per visą kūrinio plotą.

Vaikščiodamas po ekspozicijos sales Vilniaus paveikslų galerijoje prieš akis regi, kurlink krypo dailininko savasties brandinimas. Nuo siužeto link metaforos, nuo ekspresijos link kontempliatyvios meditacijos. Sustojęs prie minimalistinės raiškos dailininkas nepasikliovė savo pramintais takais. Jis eksperimentavo įvairiai transformuodamas pamėgtus vaizdo elementus – trikampį, stačiakampį, koloną, išbarstytus sąlygiškoje, dažniausiai balsvoje gobeleno plokštumoje. Akcentavo aukso švytėjimą ("Auksinis Vilniaus barokas", 2000), nevengė ryškių "turgaus" spalvų kontrasto. Sėkmingai išbandė ne tik specifinio mėlyno "Jakubausko" atspalvio, bet ir ryškiai žalios spalvos įtaigą ("Žalias noktiurnas", 2000), eksperimentavo su juodu fonu ("Lietaus kolona", 1998). Vis dėlto jau minėti triptikai "Linų laukas" ir "Paliesk tą pilką debesį" liko nepranokstami prasmės ir formos atitikmens bei harmonijos požiūriu.

Feliksas Jakubauskas. "Atverki širdį mėnulio šviesai". 1997 m.

F. Jakubausko modernumas nesiremia noru nustebinti žiūrovus. Gobelenų plokštumos visada stačiakampės, preciziškai užbaigtais kraštais, kaip ir audimas – klasikinis, smulkus, juvelyriškas. Dailininkui svetima spontaniška ekspresyvi raiška, postmodernistinis nedailumo demonstravimas, arogancija, groteskas ir pripažintų vertybių parodijavimas. Kūriniuose vyrauja įprasta vertybių hierarchija, rafinuotas estetizmas, vienareikšmio prasmės perskaitymo vengimas. Romantinę nuostatą rodo poetiški pavadinimai – "Lietus saulėtoje pievoje", "Atspindžiai vėjyje", "Erdvės garsas". Bet poetinė nuotaika kuriama kruopščiai apgalvojus kūrinio struktūrą, taupių detalių išdėstymą, vilnos, šilko ir sintetinio pluošto kontrasto poveikį. Stiprioji dailininko pusė – gebėjimas perteikti idėją specifinėmis tekstilės priemonėmis, pasitelkus medžiagos savybes ir technikos niuansus. Na ir saikas, spinduliuojanti vidinė kultūra.

Kad F. Jakubausko kūriniai paveikūs ir turi pasisekimą ne tik tarp lietuvių žiūrovų, rodo ir jų įvertinimas prestižinėse tarptautinėse ekspozicijose, aukšti apdovanojimai Lodzės tekstilės trienalėje, Pitsburgo (JAV), Cheongju (Pietų Korėja) bienalėse. Keliolika autorinių ir per 150 grupinių ekspozicijų, darbai muziejuose Lietuvoje ir Vengrijoje, Grace (Austrija), Šaržoje (JAE), Lietuvos interjeruose ir architektūros erdvėse Šveisvango gimnazijoje Rogalande (1993, Norvegija), Pasaulio banke Vašingtone (1996).

F. Jakubausko įtaka kolegoms tekstilininkams ypač akivaizdžiai atsiskleidė 1998 m. sukomplektuotoje lietuvių gobeleno ekspozicijoje, keliavusioje po Bretanę (Prancūzija) ir Čikagą, Vašingtoną, o 2000 m. parodytoje Lietuvoje. Atrodė, kad ne vieno tekstilininko kūriniai formatu, smulkiu audimu ir vaizdo sandara panėšėjo į F. Jakubausko. Įsitikinome, kad šio tekstilininko dėka mūsų tekstilėje įsitvirtino minimalistinė sąlygiška vaizduosena ir balti arba neutralūs fonai, buvo nusigręžta nuo dešimtmečiais varijuotų lengvai atpažįstamų, banalokų gamtinių motyvų. Tai štai koks tekstilininkas F. Jakubauskas – susikaupęs, preciziškas atlikėjas, širdyje – poetas, moderniai nusiteikęs tautiškumo puoselėtojas ir tiesiog pasaulio pilietis.