Žaisminga žmogaus idėjos vizija

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerija sausio 22 d. persikėlė į naujas rekonstruotas patalpas Vilniaus mokytojų namuose. Vienerių metų gyvavimo proga galerija atidarė parodą "Žmogus". Anot galerijos vadovės Jūratės Stauskaitės, žmogaus idėja atkeliavo į šią erdvę labai natūraliai. Visais laikais menininkams žmogus buvo įdomiausių tyrimų objektas, o vaikams – jų pirminio pasaulio pažinimo dalis. Tas pažinimas prasideda nuo mamos ar tėčio portreto, o vėliau atsiskleidžia per save, savo artimiausių žmonių "žmogiškumo" ženklus." Mokykla nuolat akcentuoja šias svarbias žmogiškumo idėjas, jos yra ir dailės mokyklos programų, nuolat rengiamų parodų, organizuojamų konkursų atspirties taškas.

Parodoje eksponuojami įvairūs darbai: ir senesni, siekiantys dar pirmuosius mokyklos kūrimosi metus (1991), ir naujausi, ką tik sukurti darbai.

Vienodai pagarbiai pateikiami skirtingo amžiaus vaikų ir jaunuolių kūriniai. Jie atlikti įvairiomis medžiagomis ir technikomis. Masyvūs Lino Landzbergio mokinių skulptūriniai objektai iš popieriaus ir audinių skiaučių stebina medžiagiškumo ir įtaigos raiška. Piešiniai, akademinės gipso dirbinių studijos, subtilūs figūriniai eskizai ar papjė mašė technika sukurtos galvos (mok. A. Tornau) išryškina nuolat akcentuojamą dailės mokyklos idėją, paremtą kūrybiškumo sklaida. Dailės mokykla meno istoriją traktuoja kaip kultūrinės atminties artefaktus, suteikiančius mokiniams galimybę į menines idėjas pažvelgti kaip į žaidimo bei saviraiškos būdą. Jaunuolių saviraiška yra aktyvi, bet ne destruktyvi. Galerija, suteikianti galimybę rengti parodas, paskaitas ir seminarus mokytojams, atvira visoms mokykloms ir moksleiviams. Ji turėtų tapti vaikų kūrybos centru, propaguojančiu naujausius kūrybinius atradimus. Individualumo paieškas mokykla derina su aktualiais šiuolaikinės dailės reiškiniais. Įvairios parodos eksponatų medžiagos ir technikos liudija, kad autoriams buvo suteikta neribota laisvė improvizuoti, galynėtis su medžiagomis, netgi su tomis, kurios jau yra išmetamos, nebereikalingos. Popieriaus, kartono atplaišos, kompiuterių detalės virsta žmogaus kūno dalimis. Dailininkas Arvydas Šaltenis, šmaikščiai pavadintas galerijos krikštatėviu, akcentavo, kad vienas parodos privalumų – ir darbų anonimiškumas. Mokinių pavardės neskelbiamos – taip tarsi viduramžiais pabrėžiamas menininkų tarnavimas tik aukštesnei idėjai. Parodos ekspozicijoje – įvairūs kūriniai, kuriuos netgi sunku suskirstyti.

Linijinis piešinio kontūras, spalvingas siluetų dialogas, grakščiai palinkusios viena į kitą figūros arba sustingusi porcelianinės lėlės kaukė gali suteikti inspiracijų ir profesionaliems menininkams. Vaikų kūryba – neišsenkantis idėjų šaltinis, stiprinantis abipusį vyresniosios ir jaunesniosios kartos supratimą. Vaikams visų pirma svarbu kūryba, o tik paskui – kieno pavardė užrašyta po darbu. Pavardžių nebuvimas parodoje nėra nepagarba. Jis rodo siekį kurti, o ne įsiamžinti. Sukurti monumentai griūva, o kūrybinė aistra, kūrybiškumas neišsenka. Šia idėja ir vadovaujamasi dailės mokykloje – čia nėra jokių stojamųjų egzaminų, jokios kokybinės gradacijos. Yra apibūdinimai, paskatinimai: tau pasisekė, pavyko, kaip įdomu...

Manau, pasisekė visiems vaikams, kurie nuo šiol turės savo parodų sales, galės pamatyti savo bendraamžių ir parodyti savo kūrinius.