Teatro esė režisierius

Mick Gordon D. Matvejevo nuotr.

Sausio 17–28 d. Vilniuje viešėjo ir su lietuvių aktoriais dirbo airių režisierius Mickas Gordonas. Šį pasaulinio garso meistrą gastrolėse "atrado" Oskaro Koršunovo teatras ir, remiamas Britų tarybos, surengė jo užsiėmimus vienuolikai savo aktorių. Kartu su režisieriumi jie "rašė" teatrinę esė "Apie bučinius, kutulį ir nuobodulį". M. Gordonas ilgus metus dirbo Londono karališkajame nacionaliniame teatre, intensyviai ir įdomiai statė šiuolaikinę dramą. Pastaruoju metu yra "On Theatre" projektų autorius.

Kuo Jums įdomus šiuolaikinis teatras?

Šiuo gyvenimo momentu man pačiam labai aišku, kodėl renkuosi teatrinę formą. Man labai norėtųsi įsigilinti į įvairius mąstymo bei matymo būdus. Tad naudojuosi teatru kaip priemone savo tapatybei, savo santykiams su pačiu savimi, su pasauliu bei kitais tyrinėti. Šia prasme mano teatro projektas yra gana specifiškas – labiau filosofiškas, elitinis; manau, jį netgi būtų galima pavadinti bandymu kurti aukštąjį meną. Esu įsitikinęs, kad ne visada reikia būti racionaliam, viską apmąstančiam, logiškam, – turime leisti idėjoms išsiveržti iš pasąmonės. Dirbdamas su aktoriais, stengiuosi kalbėti kuo aiškiau, vartoju kuo mažiau žodžių ir šitaip palieku daugiau erdvės aktoriaus interpretacijai. Dabartinis mūsų projektas tai labai gerai iliustruoja. Yra keletas konkrečių dalykų, nuo kurių pradėjome. Žinau, kad mes kursime spektaklį apie tai, kaip žiūrime į pasaulį ir kokius save jame matome. Taip pat žinau, kad tai bus švelni, atsargi kelių fizinių detalių studija. Parodysime pasaulį, kuriame yra trys rezonuojantys dalykai: bučiniai, kutulys ir nuobodulys. Tiek mes žinojome pradėję dirbti. Visa kita yra nežinoma. Mes nežinome, kokį žvilgsnį į pasaulį pasiūlysime žiūrovams. Ir nežinome, kokio žiūrovų atgarsio sulauks šis tyrimas. Bet mes apgraibomis ieškosime ir rasime atsakymą. Pamažu pamažu šie dalykai jau pradeda įgauti tam tikrą formą.

Ar anksčiau jau mėginote kurti projektų būtent šia tema, ar pasirinkote ją specialiai darbui Lietuvoje?

Prieš šešerius metus kartu su prancūzų psichologe darėme bendrą projektą apie mirtį. Ji parašė knygą, kurios pagrindas – kelių jos pacientų ligos istorijos. Mirtinai sergančių ligonių buvo klausiama, ar jie galėtų kuo nors padėti savo artimiesiems. Visi jos pacientai kartojo tą patį: paskutines gyvenimo minutes jie norėtų praleisti ne darbe ar pan., o su brangiais, mylimais žmonėmis – tais, kuriuos dažniausiai skaudiname. Jos aprašytą patirtį mes perkėlėme į sceną ir ten svarstėme šį klausimą. Ir pats esu patyręs: sąmoningai suvokiu, kaip turėčiau elgtis, bet pasielgiu visiškai priešingai. Iš to išsirutuliojo kitas mūsų spektaklis – apie meilę. Bandėme pasvarstyti, kas yra meilė, kaip mes mylime, kai žinome, kad mums liko gyventi pora savaičių ar mėnesių… Taigi surinkome šimtus londoniečių meilės istorijų ir iš jų sukūrėme spektaklį. Visoms nepavykusioms meilės istorijoms buvo būdingas vienas bendras bruožas – žmonės sakydavo: "nežinau, kodėl taip pasielgiau", "nežinau, kodėl taip išėjo", "aš to nenorėjau" arba "jeigu būtų šiek tiek kitaip susiklostę, viskas dabar būtų kitaip"…

Šiuo metu dirbu prie dviejų projektų. Vienas jų vadinasi "On my Mind" ("Mano galvoje"). Kurdamas šį projektą bendradarbiauju su neurologu. Nagrinėjame, kaip žmogus mąsto ir kaip jis įsivaizduoja savo mąstymo procesą, – tai skirtingi dalykai. O kitas projektas – minėtasis "Apie bučinius, kutulį ir nuobodulį". Tai bandymas pažvelgti į tam tikras mūsų elgsenas, mūsų siunčiamus signalus, galinčius atskleisti mūsų jausmus, emocinį jautrumą. Trumpučiai gyvenimo momentai – bučiniai, kutulys, nuobodulys – labai daug pasako apie žmogaus emocinę būseną. Jie gali išduoti vienokio ar kitokio elgesio bei nuostatų priežastis. Šis pavadinimas yra paimtas iš vaikų psichoanalitiko Adamo Philipso knygos. Prieš dvejus metus pagal šio psichoanalitiko užrašus aš dirbau su šešiais Nacionalinio teatro aktoriais. Išėjo labai daugiažodis spektaklis, supratome, kad mūsų darbas ne toks įdomus kaip patys užrašai. Prieš metus dirbau su šokėjų grupe. Bandėme analizuoti šias sąvokas kūno kalba. Bet gavome plikas, neįtaigias abstrakcijas, kurioms trūksta individualumo, asmeniškumo. Kai pamačiau Oskaro Koršunovo aktorius spektaklyje "Romeo ir Džuljeta", supratau, kad jie – labai stiprios asmenybės ir turi gerus fizinius įgūdžius. Tad pamaniau – narplioti tokias sunkiai apčiuopiamas temas su šia kompanija man seksis geriau, nei su fiziškai menkai pasiruošusiais anglų aktoriais ar su ryškių asmeninių bruožų stokojančiais šokėjais.

O kaip reikėtų suprasti Jūsų teatro pavadinimą – "On Theatre"? Ar prielinksnis "on" reiškia tik "apie", ar dar ką nors?

Kiekvienas mūsų spektaklis yra apie tam tikrą dalyką, tam tikra tema. Ir tuos spektaklius aš vadinu teatro esė. Šiuolaikinės esė pradininkas Montaigne’is kiekvieną savo svarstymą taip pat pradėdavo "Apie…". Kaip ir rašydami esė, mes pradedame nuo temos, suformuluojame klausimą. Kreipiamės ir į ekspertus, klausiame jų nuomonės. O po to suteikiame temai, pačiam tyrimui teatrinę formą, kad galėtume toliau gilintis į pasirinktą problematiką. Minėtam mūsų projektui galbūt labiau tiktų pavadinimas "Apie elgesį". Bet manau, kad pavadinimas "Apie bučinius, kutulį ir nuobodulį" kur kas žavesnis. Taigi šiuo atveju naudojuosi menininkui suteikta laisve. Kita vertus, savo spektaklius vadinu "Apie…", nes nepateikiu jų žiūrovams kaip baigtos pjesės. Jais siekiu paskatinti žiūrovą susimąstyti apie tuos dalykus, kuriuos jis mato scenoje, pažvelgti į juos atidžiau.

Panašiai eksperimentuoja žinomas latvių režisierius Alvis Hermanis. Jis kuria repertuarinius spektaklius, bet turi ir nuolatinę aktorių studiją, kur ieškoma atsakymų į įvairius klausimus. Pavyzdžiui, jauni žmonės vaidina spektaklį apie senatvę ir t.t. Ar "On Theatre" Jums taip pat yra panaši studija šalia kitų spektaklių, pjesių pastatymų, ar esate atsidavęs tik tokiam darbui?

Deja, negaliu pasišvęsti vien tokiems projektams, nes esu priverstas dirbti ir kitus darbus. Man tenka statyti ir tradiciškesnes pjeses, dirbti tradiciškesniais būdais. Bet tikrai norėčiau šiems tyrinėjimams skirti daugiau laiko, nes man tokie projektai yra įdomiausi.

"On Theatre" gyvuoja jau šešerius metus. Ar sukūrėte savo srovę, susilaukėte pasekėjų, panašiai dirbančių su aktoriais kitose šalyse, tiesiogiai ar netiesiogiai bendradarbiaujančių su Jumis? Ar toks teatras jau yra tiražuojamas?

Man atrodo, kad tokio teatro pradininkas buvo Peteris Brookas. Jis – vienas mano didžiųjų mokytojų. Jis matė mano darbus, juos kritikavo. Bet taip pat manau, kad mano metodas yra ir novatoriškas. Aš pritraukiu skirtingų sričių, ne vien teatro, specialistus. Kviečiu juos išsakyti savo idėjas, svarstyti, gilintis į jas teatro formomis, pažvelgti į keliamas problemas šiek tiek kitaip, pateikti jas didesnei auditorijai. Jei galiu dirbti sau įdomų darbą ir sudominti kitus žmones, vadinasi, gyvenu labai įdomų gyvenimą. Galiu bendrauti su įdomiais žmonėmis, kviestis juos bendradarbiauti. Tai būdas pateikti šiuolaikines idėjas, aktualias problemas, mėginti jas filosofiškai įprasminti.

Koks yra tolesnis spektaklių gyvenimas, kai tyrimas jau atliktas? Ar aktoriai vaidina temą kaip tvirtai suręstą pastatymą, ar ji toliau plėtojama, rutuliojama?

Ketinu išleisti knygeles "Apie mirtį" ir "Apie meilę" – pjesių pavidalu, kad jos būtų statomos kituose teatruose. Pernai buvau pakviestas į Taškentą statyti "Apie meilę". Mes surinkome 500 meilės istorijų iš Uzbekijos. Jau turėjau darbo Londone patirtį, tai man padėjo Uzbekijoje sukurti netgi geresnį spektaklį. Įdomiausia, kad jis rodomas jau aštuonis mėnesius, bet vis dar auga, vystosi. Pridedamos naujos žiūrovų papasakotos istorijos. Ir aktoriai jau gali jų pridėti patys, nes mes ilgai dirbome kartu ir jie žino, kaip, mano nuomone, suteikti joms teatrinę formą. Skirtingai nei laikinos Londono aktorių trupės, jie gali tai daryti, nes nuolatos dirba kartu.

Susidaro įspūdis, kad toks darbas su žmonėmis teatruose – labai universaliai pritaikomas. Uzbekija ar kitos šalys, tradiciškai nepatenkančios į mūsų teatrinį akiratį, taip pat gali įsitraukti į panašius ieškojimus. Pažįstu filosofų, kurie dėsto visame pasaulyje, net Saudo Arabijoje. Ar Jūsų metodas gali būti pritaikomas tokiose netradicinėse sistemose?

Manau, kad taip. Būtent tokia ir yra mano idėja. Turiu pasakyti, kad man atrodo truputį pretenzinga tai vadinti metodu. Aš viso labo pasiūlau temą, klausimą ir kviečiu pasvarstyti. O toliau mes kartu ieškome istorijos, formos. Bet manau, kad tokia teatro kūrimo forma gali įkvėpti daugelį. Anksčiau manęs klausdavo, kokią pjesę norėčiau statyti. Paprastai negalėdavau atsakyti į tokį klausimą, nes nežinodavau. Žinodavau tik, ką apskritai norėčiau daryti. Atsakydavau: "Gal "Vasarvidžio nakties sapną", juk ji apie meilę, ar ne?.." Bet iš tiesų nelabai noriu ir jos statyti. Kai buvau Londono nacionalinio teatro meno vadovas, dirbau su daugeliu įdomių režisierių ir niekada jų neklausdavau, kokią pjesę jie norėtų statyti. Klausdavau, ar jie nenorėtų ką nors nuveikti kokia nors tema, pastatyti spektaklį apie ką nors. Aišku, tai buvo labai radikalu Nacionaliniam teatrui, nes darbas būdavo pradedamas be jokio teksto, be apmatų. Šis būdas turėjo labai daug trūkumų, bet kartu leido prasiveržti žmonių kūrybingumui.

Kai prieš šešerius metus ėmėtės šių projektų, žvelgiant iš Lietuvos perspektyvos, kilo naujosios dramaturgijos banga. Kokia dabar yra naujoji britų dramaturgija? Ar jaučiatės jos dalimi, ar Jūsų kūrybinės paieškos veikiau priskirtinos vėlesniems reiškiniams?

Projektus kurti pradėjau prieš šešerius metus, bet teatrą įkūriau tik prieš metus – tam, kad įgyčiau finansinę bazę, kad gaučiau pinigų iš vyriausybinių organizacijų, kadangi neradau kitų kompanijų, kuriose galėčiau taip dirbti. Iš tiesų jaučiuosi esąs naujosios dramaturgijos dalis, ir tai leidžia man rašyti. Šitaip labiau kontroliuoju savo spektaklį kaip autorius, nei statydamas kieno nors kito pjeses. Visoje Europoje – ir Rytų, ir Vakarų – esama tokios tradicijos, kad režisierius kartu yra ir pjesės autorius. Tačiau Anglijos teatras visada teikė pirmenybę dramaturgui. Todėl mes turime labai daug gerų pjesių ir nevykusių, nuobodžių spektaklių. Mane visados labiau traukė europietiškas teatras. Tai – tarsi mano bandymas tapti pjesės autoriumi. Man atrodo, labai svarbu turėti teatre autoriaus poziciją, būti savo spektaklio autoriumi. Tik tuomet gali teatre ką nors tyrinėti. Tyrinėti dalykus, kurie yra už teatro ribų. Taip atsiranda bendra teatro kūrėjų ir žiūrovų patirtis – tarsi klausi auditorijos: "Ar ir jūs esate apie tai pagalvoję?"

Neatsitiktinai paklausiau apie Jūsų metodą. Man labai rūpi, kaip Jums pavyksta pelnyti reakciją, aktorių ir auditorijos atsaką?

Jūsų klausimas man priminė tokią knygelę – "Impro", apie improvizaciją. Autorius aprašo improvizacijų technikas. Visos jos yra paremtos jo patirtimi, įgyta dirbant pradinių klasių mokytoju. Tuo metu jis buvo labai nusivylęs sistema, kurioje dirbo, todėl paprašė kolegų atiduoti jam visus "sunkius" vaikus. Jis svarstė: paprastai smalsu išmokti ką nors nauja, tai kodėl tiems vaikams neįdomu? Iš pradžių jis parodė, kad gerbia jų mąstymo būdą. Pavyzdžiui, mokiniai labai nenoriai mokydavosi rašybos, nes tai nuobodu. Mokytojas atsinešė seną spausdinimo mašinėlę ir paklausė: "Ar šiąnakt ką nors sapnavote?" Kažkas vis dėlto atsakė "taip". Tada mokytojas ėmė užrašinėti vaikų sapnus, bet specialiai pridarydavo labai daug klaidų. Ir patys vaikai puolė jį taisyti, šaukė: "Ką gi tu čia prirašei, buvo visai ne taip!" Per dailės pamoką jie nupiešė mišką, o norėdami pavaizduoti gaisrą ant viršaus priklijavo liepsneles. Mokytojas vėliau panaudojo šį paveikslą: jei per pamoką kam nors pasidarydavo nuobodu, buvo galima nueiti ir prilipinti ant paveikslo dar vieną ugnies liežuvėlį. Per dailės pamoką jie sumeistravo kaukes. Sprendžiant matematikos uždavinius mokytojas, pastebėjęs, kad vienas vaikas tebesėdi su kauke, paprašė ją nusiimti, bet mokinys pareiškė, kad kaukė jam padeda spręsti uždavinius. Žinoma, dirbant mokytojo darbą, reikia mokėti valdytis, kaip ir dirbant režisieriumi. Galbūt mūsų įtampa kyla iš nesaugumo jausmo: tu nori valdyti situaciją, nori, kad kiti tave gerbtų, mylėtų. Galbūt šie norai net ir trukdo kūrybingumui – tikiesi, kad tau padės įgyta patirtis. Tokiais momentais, kai būnu labai suirzęs ir atrodo, kad nieko gero neišeis, prisimenu Einsteiną, sakiusį: "Aš nesu genijus, tik bandau išspręsti problemą".

Jūs studijavote istoriją, o kaip atėjote į teatrą?

Visos istorijos, pasilikusios mums už nugaros, atrodo teleologiškos. Tačiau jos ne tokios. Aš studijavau istoriją Oksforde, o ten mokoma mokytis. Mane supo labai protingi, įdomūs žmonės. Oksforde buvo labai daug galimybių užsiimti teatru, ir aš pradėjau. Iš pradžių vaidinau. Bet man buvo labai sunku mintinai išmokti tekstą. Kaldavau savo tekstus tualete ir praleisdavau ten vis daugiau laiko. Galų gale tai jau buvo juokinga. Taigi pradėjau režisuoti. Dėl Oksfordo studijų pobūdžio turėjau labai daug mokytis pats, tad perskaičiau daugybę knygų. Šitaip man padarė įtaką Peteris Brookas, jo dvasinio ieškojimo samprata. Kadangi neradau nieko įdomesnio, ką galėčiau veikti, ėmiau režisuoti. Nepavykę projektai man leido suprasti, kad naudojuosi teatru kaip vieta, kurioje galiu mąstyti, jausti. Iki šiol taip manau: teatras – labai tinkama vieta žmogiškumui tyrinėti, mąstyti ir jausti.

Minėjote Montaigne’į, keletą psichologų, o kokie filosofai jus įkvepia?

Mane turbūt labiau domina filosofijos istorija, o ne kuris nors vienas filosofas. Idėjos bendresniame kontekste. Kaip vienas dalykas veikia kitą. Kaip paveikia žmoniją kokie nors moksliniai išradimai, pavyzdžiui, kaip keičia jų kasdienę mąstyseną išrastas hidraulinis siurblys. Mane domina žmonių reakcija istoriniu požiūriu. Ir man atrodo, kad šiuolaikiniai mokslininkai, tyrinėjantys žmogaus smegenis, jų veiklą, kartu turi būti ir filosofai, nes susiduria su tuo, ko žmogus negali suvokti.

Ir paskutinis klausimas: kaip Jūs asmeniškai reaguojate į tokias neįtikėtino masto katastrofas kaip Pietryčių Aziją nusiaubęs cunamis?

Tai mums primena, kad negalime visko kontroliuoti. Tokios katastrofos mums leidžia pajusti tik tai, kad esame viso labo pažeidžiami žmonės, tačiau nesuteikia Dievo pojūčio.

Ačiū už įdomų pokalbį.