Tarsi gyvas spektaklis

Edvardas Armonas

Gera, kad Vilniaus Filharmonija pažeria ne vieną patrauklią programą, tuo ugdydama visuomenės potraukį muzikai, sutelkdama ištikimų klausytojų auditoriją. Įspūdingo atokvėpio sulaukėme sausio 15-osios vakarą Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, dirigento Roberto Šerveniko ir solisto violončelininko Edvardo Armono koncerte. Programą pradėjo solistas, atlikdamas Lietuvoje dar neskambėjusį Dmitrijaus Šostakovičiaus Antrąjį koncertą violončelei ir simfoniniam orkestrui.

Šis D. Šostakovičiaus kūrinys neabejotinai giminingas kompozitoriaus paskutiniajai – Penkioliktajai simfonijai, sakytum, yra jos anonsas, nors abiejų sukūrimą skiria šešeri metai (1966 ir 1972 m.), o jungia tai, kad abu opusai yra kūrėjo gyvenimo ir baigties neišvengiamybės monologai, neatskiriamai susiję su pragaištinga režimo atmosfera, išgyventa D. Šostakovičiaus ir tvyrančia visoje jo kūryboje.

Nė vienas iš XX a. rusų kompozitorių nesugebėjo jos taip išreikšti kaip šis didis kūrėjas ir mąstytojas. D. Šostakovičius genialumu prilygsta J.S. Bachui.

Koncertas, kaip ir simfonija, prisodrintas aštrių konfliktų, sarkazmo, įtampos. Keletas prošvaisčių jame, pasak paties D. Šostakovičiaus, yra tik "tariama, vien sapnuojama ramybė".

Koncertą violončelei galima būtų vadinti triumviratu, nes jame solistas, dirigentas ir orkestras yra vienodo svarbumo kūrėjai, prieštaringi, bet vienas kitą toleruojantys, vieningai siekiantys realybės raiškos. D. Šostakovičiaus muziką ir jos novatoriškumą menkiau suvokiančiam klausytojui (o tokių nemaža) ji sunkiai suprantama. Tad ne visi to vakaro solisto laimėjimai buvo pastebėti. Žavėtasi lengviausiai prieinamomis savybėmis – temperamentu ir virtuoziška technika. Taikliai atskleistos reikšmingiausios kompozitoriaus vertybės, deja, nepasiekė daugumos širdžių, o tik ausų grybelius.

Už tai su kaupu buvo suprastas ir įvertintas efektingas bisas – gruzinų kompozitoriaus S. Cincadzės miniatiūra "Čonguris" susilaukė "sprogdinančių" aplodismentų.

Edvardo Armono muzikinis brandumas yra gerokai pranokęs jo amžių (jam – dvidešimt šešeri). Atlikėjas jau mąsto savarankiškai, laisvai ir originaliai manipuliuoja muzikinėmis sąvokomis, lanksčiai, valingai, įtaigiai interpretuoja ir beprasmiškai nesišvaisto savo temperamentu bei virtuoziškumo ištekliais. Šiuo metu E. Armonas gyvena ir studijuoja Kelne.

Į koncerto programą maloniai įsiterpė kompozitoriaus (taip pat ir filharmonijos simfoninio orkestro violončelininko) Arvydo Malcio simfoninė miniatiūra "Virš mūsų tik dangus". Kompozitorius parašė jau ne vieną partitūrą – vien didžiajam simfoniniam orkestrui skirti septyni kūriniai, o kur dar kiti, smulkesnių formų ir įvairioms orkestro sudėtims skirti opusai…

"Virš mūsų tik dangus" – 2004 m. tarptautiniame kompozitorių konkurse Rygoje III premija įvertintas kūrinys. Jame nėra vietos beprasmybėms ar nesuvokiamai mistikai. Skambėjo nesudėtinga, bet ir neprimityvi melodika, dvelkianti gamtos žaluma ir jos sukeliamais apmąstymais. Skambėjo ir dramatiški intarpai – taikliai instrumentuoti, patrauklūs.

Robertas Šervenikas Nuotraukos iš LNF archyvo

Truputį kliuvo gal tik formos "banguotumas", kažkada madingas, dabar – betirpstantis. Ši kompozicinė priemonė – nuolat kartojama dinamikos kaita, nuo vos girdimo skambesio iki kurtinančių garsų – gerokai stabdo ir skaldo natūralų kūrinio plėtojimą. Geriau būtų pažerti malonios melodikos žiupsnių.

Antrąja koncerto kulminacija tapo Piotro Čaikovskio simfoninė fantazija "Frančeska da Rimini", sukurta Dante’s "Dieviškosios komedijos" penktosios "Pragaro"giesmės motyvais. Šis 1876 m. Čaikovskio parašytas kūrinys bemat pasklido po pasaulį. Partitūra buvo atsidūrusi ne vieno įžymaus dirigento rankose, kūrinys skambėjo garsiausiose koncertų salėse. Rusijoje etalonu tapo dirigento E. Mravinskio "Frančeskos" interpretacija.

Klausydamas šios muzikos nejučiomis pasiduodi nerealiai, bet gundančiai minčiai, kad P. Čaikovskis ir pats pabuvo pragare kurdamas savąjį šedevrą. Taip ir buvo. Tik tas jo pragaras ne požemyje, o pačioje žemėje liepsnojo. Jame jis ir sudegė.

Apsvaigino dirigento veržlumas, dramaturginė giluma, nepamirštamai atsiskleidusi ir prieš keletą mėnesių R. Šerveniko diriguotame G. Puccini "Toskos" spektaklyje Vilniaus Katedros aikštėje. Jo diriguojama "Frančeska" stipriai sujaudino iš "požemio" plėšte išplėštais pragariškais tempais. Sunku patikėti, kad santūrus, korektiškas Robertas Šervenikas nešioja savyje tokį ugnies kamuolį. Galima teigti, kad Filharmonijos salėje netikėtai gimė gyvas spektaklis, kuriame taip tikroviškai buvo perteikti Dante’s siužeto vaizdai, skausminga dviejų mylinčių širdžių legenda.

Neliko nepastebėtas ir orkestro (meno vad. ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas) meistriškumas. Dėmesį atkreipė nepriekaištinga styginių partija, soliniame klarneto epizode Frančeskos išpažintį nuoširdžiai išdainavo jaunas klarnetistas, vienas ryškiausių orkestro artistų, tarptautinių konkursų Čekijoje (1992) ir Italijoje (1994) laureatas Antanas Taločka. Puošniai ir sodriai nuaidėjo "Frančeskos" arfos pasažai (arfininkė Giedrė Debesiūnaitė), niekada anksčiau negirdėti mūsų orkestre, trimitų fanfaros, solidarus fleitų ir kitų medinukų grupės ansamblis. Visus – ir orkestrą, ir klausytojus – savo valinga interpretacija dirigentas sutelkė ir įtraukė į galingą kūrinio srautą.

Dar vienas kuklus, bet neatsiejamas koncerto "instrumentas" – Janina Pranaitytė. Ji – ne vien formali pranešėja. Tai ilgametė, visapusiškai išprususi (baigusi dainavimo specialybę Lietuvos muzikos akademijoje ir lituanistiką Vilniaus universitete) koncertų vedėja, gebanti glaustai ir turiningai apibūdinti programos kūrinių esmę, keliais štrichais charakterizuoti atlikėjus, jautriai su jais pabendrauti, nuteikti, palydėti į sceną, padedanti reprezentuoti Filharmonijos kultūrinę atmosferą ir mūsų klausytojams, ir svečiams iš svetur. Be to, Janina Pranaitytė puikiai moka keletą užsienio kalbų, o tai – dar vienas reikšmingas privalumas. Linkime tam kukliajam instrumentui ilgai ir sėkmingai skambėti!