Ar matote saulėlydžius?

Viename Pierce’o Brosnano interviu aptikau tokius žodžius apie Holivudo pramonę: "Ten, viršuje, sėdi pernelyg daug žmonių, neturinčių žalio supratimo apie tai, ką daro. Todėl paskui mūsų vaikai turi žiūrėti jų šūdinus filmus". Režisierius Brettas Ratneris ("Piko valanda") tokių niekalų yra sukūręs ne vieną ir ne du. Todėl naujausio jo ir Brosnano filmo "Po saulėlydžio" ("After the Sunset", JAV, 2003) išsirengiau žiūrėti nusiteikusi gana įtariai. Turiu pasakyti, kad nuojauta beveik neapgavo. Istorija apie genialius deimantų vagis – nuspėjama šimtu procentų, dramaturgija nuolat užplaukia ant seklumos. Kiek galima rodyti tas saldaus gyvenimo Karibų rojuje grožybes, pabodusias net patiems filmo herojams Maksui ir Lolai? Tačiau iš pat pradžių filmas tarsi suskyla į du. Pirmasis yra dramaturgijos ir režisūros požiūriu nelabai mikliai papasakota užtęsta ir banali apgavystės istorija, dar viena variacija apie deimantų vagis ir jų paskutinį grobį, kurio taip ir nepavyks išplėšti užsispyrusiam FTB agentui. Antrasis filmas yra trijų aktorių – Pierce’o Brosnano, Salmos Hayek ir Woody Harrelsono – virtuoziškai, nekreipiant dėmesio į režisierių suvaidintas divertismentas apie tikrąjį gyvenimo skonį. Aktoriai padarė viską, kad atitrauktų žiūrovų dėmesį nuo negrabiai rutuliojamo siužeto, nežmoniškai banalaus vaizdinio sprendimo ir politiškai korektiškų režisieriaus pastangų parodyti vietinių Karibų gyventojų problemas. Visi trys mėgaujasi savo personažais ir jų aistromis. Tai pajutus ir filmas įgyja savotiško žavesio.

Pagrindinė Makso problema yra egzistencinė: kas suteikia gyvenimui prasmės? Iki apsigyvendami rojaus saloje Maksas ir Lola garsėjo deimantų vagystėmis, jie – savo amato virtuozai ir intelektualai. Pavogę antrąjį iš trijų garsiųjų Napoleono deimantų, jie nusprendė kardinaliai pakeisti gyvenimo būdą – mėgautis meile ir kitais gyvenimo teikiamais malonumais. Tačiau netrukus jų rojuje pasirodo gundytojas – FTB agentas Stanas, persekiojantis porelę jau septynerius metus. Stanas pasirodo ne šiaip sau, o todėl, kad į uostą atplaukė laivas, kuriame yra trečiasis deimantas. Stanas tikisi išprovokuoti Maksą ir pagaliau jį pagauti. Maksui iškyla dilema: Lolos meilė (ji griežtai atsisako grįžti į nusikalstamą verslą) ar profesinė garbė. Suprantama, jam pavyks išsaugoti ir viena, ir kita. Tačiau juk ne tai svarbiausia.

Juokingiausios filmo scenos yra apie tai, kaip Maksas ir Lola bando prisitaikyti prie "normalaus" gyvenimo – nesibaigiančių atostogų, palaimingo nieko neveikimo, pažinčių su bukais amerikiečiais ir omarų valgymo, teniso, nardymo ar kitokių treniruočių. Akivaizdu, kad Maksui stinga pavojaus, avantiūros, nuotykių kvapo. Jis neranda sau vietos, kol nesupranta, kad svarbiausia – turėti su kuo stebėti saulėlydį. Filme nuskamba svarbi frazė, verta įsiminti ne tik buvusiems vagims: yra dvi žmonių rūšys – tie, kurie stebi saulėlydį, ir tie, kurie ne. Visą gyvenimą saulėlydžių nematęs Maksas dabar turi ryžtis pakeisti savo požiūrį į gyvenimą. Brosnanas savo herojaus dvejones rodo taip elegantiškai, kaip galėtų nebent tik Džeimsas Bondas. Brosnanas taip elegantiškai sensta, kad net gražu. Erotiškai apžėlęs, įdomiai dėvintis plačius lininius drabužius Brosnanas tarsi įkūnija saulėlydžio stebėtojo idealą. Tik tas saulėlydis filme taip pat dvejopas. Akivaizdu, kad tai ir gyvenimo saulėlydis. Todėl taip svarbu turėti su kuo jį stebėti.

Be abejo, kūniškoji Salma Hayek ir jos suvaidinta Lola – geriausias iš visų įmanomų buvimo kartu variantų. Ji energinga, ryžtinga, erotiška. Tiesa, mane šiek tiek erzino režisieriaus sugalvotos primityvios mizanscenos, kai Lola nuolat visu svoriu užgula mylimąjį, bet užtat kaip gražu, kai ji energingai iš lentų kala tiltelį, ant kurio jie abu grožėsis saulėlydžiu.

Pastaruoju metu vėl pasipylė daugybė filmų apie žavius brangenybių vagis. Oušenas ir jo draugai sužadino intelektualaus vagies, nugalinčio protu ir apsukrumu, o ne jėga, ilgesį (tik visai be reikalo Ratneris kaišioja į kadrą Alfredo Hitchcocko filmo "Pagauti vagį" vaizdajuostę – per menkas jis kūrėjas, kad galėtų lygintis). Tokius vagis supa elitiškumo aura, juk jie vagia tai, kas jau yra mitas – deimantus ar genialius paveikslus (net naujausioje Juliuszo Machulskio komedijoje "Vinci"). Man tokių filmų sugrįžimas yra dar vienas įrodymas, kad apgailėtinas įvairių "realybės šou" vaizdinis ir intelektualinis skurdas ir sąmoningas antiestetizmas pasmerkas anksčiau ar vėliau pralaimėti. Kokiame nors "Bare" saulėlydžių paprasčiausiai nebūna.

Živilė Pipinytė