Artimo miesto pavojai

Teatro informacijos ir edukacijos centras įkūrė savo padalinį "Audronio Liugos produkcija". Po šiuo pavadinimu dabar rikiuojasi visi kameriniai centro inicijuoti projektai, kuriuose dalyvauja "cezario grupė" bei Natachos de Pontcharros "Žiurkiagalvių" statytojų penketukas. Prie jų ką tik prisijungė dar vienas darbas, šįkart iš lietuviškosios dramaturgijos srities. Tai – Mariaus Ivaškevičiaus pjesė "Artimas miestas". Jos sceninį eskizą dramaturgas pristatė sausio 14 ir 15 d. "Meno forte".

Pjesės centre – gana ramų šeimyninį gyvenimą Malmėje gyvenusi Anika, staiga susidomėjusi paslaptingomis vyro savaitgalio kelionėmis į Kopenhagą ir pati pasiryžusi ten nuvykti. Kopenhaga ją sutinka daugiau nei svetingai – prisijaukinusi moterį pakrantės oro gaiva, netrukus jai pasiūlo ir visas įmanomas seksualines paslaugas. Anika įsipainioja Kopenhagos pinklėse ir beveik taip pat užsimiršta, kaip dar visai neseniai užsimiršdavo iš Malmės į kitą krantą bėgęs vyras. Anika tolsta nuo jo ir savo šeimos, veltui vyras bando ją sulaikyti ir įspėti jos paslaptis. Pagaliau vieną vakarą šovęs pro savo buto langą jis pataiko į kitame krante atsidūrusią žmoną... Idėją dramaturgas pasičiupo iš vieno Kopenhagos dienraščio kriminalinės kronikos – rastas moters lavonas; iš jos dienoraščio paaiškėja, kad ji gyveno dvigubą gyvenimą.

Tačiau manyti, jog Ivaškevičius parašė būtent tokią pjesę, būtų pernelyg naivu. Tarsi kruopščiai pildydamas projekto iniciatorių švedų užsakymą (lietuvio žvilgsnis į jų problemas), dramaturgas išplėtojo šios tragiškos istorijos įvykius per abu skirtingų šalių miestus ir sukūrė savo beveik mistines Malmės ir Kopenhagos gyvenimo vizijas: nubraižė niaurią Anikos ir jos vyro potyrių bei pasąmoninių pojūčių topografiją, įsuko juos į detektyvinę intrigą, įkomponavo komentuojančio įvykius Karlsono monologus. Ir tai dar ne viskas – sceninėje versijoje Anikos istorija gerokai apaugo nuorodomis į danų ir švedų tapatumus bei skirtumus, pati Anika patyrė asmenybės susidvejinimo transformacijas, dviejų krantų suartėjimo tema išsiskleidė seksualinėmis perversijomis, o jas savo ruožtu dar papildė Undinėlės ir Karlsono santykių inkliuzai.

Dvi valandas trunkantis "Artimas miestas" (vaidina Viktorija Kuodytė ir Airida Gintautaitė, Dalia Overaitė ir Arvydas Dapšys, Egidijus Bakas ir Ramūnas Cicėnas, taip pat pripučiama sekso lėlė, čia kurianti nebylios Undinėlės vaidmenį) yra greičiau dramaturgo bandymas surežisuoti savo pjesės poetiką. Ši realizacija kol kas primena teksto vaizdinių ir jo antrinių bei tretinių prasmių komponavimą: veikėjų dialogai ir monologai liejasi tarsi su konkrečia realybe nesusiję būsenų ir minčių blokai. Tiesa, kai tekstu ne vien samprotaujama, kai jis tampa dar ir situacijos dalimi, atgyja ir spektaklis, ir aktoriai. Čia, tuščioje scenoje, akis į akį su žiūrovais, jie atrodo labiau sukaustyti ir formalesni, nei pildydami sudėtingus kito režisieriaus sumanymus.

Žinoma, galima tik numanyti, jog "Artimu miestu" Ivaškevičius siekia išbandyti kitokias ir rašymo, ir aktorių vaidybos galimybes, ieško apskritai kitokio teatro modelio – tokio, kuris kalbėtų ne tiesiogiai, o būtų tarsi meninis ir kartu apibendrinantis šiandienos žmogaus jausenos komentaras. Panašių dalykų dramaturgas siekė ir rašydamas bei statydamas savo pjesę "Malyš". Tačiau bėda ta, kad sceniniam tokio komentaro pavidalui sukurti nepakanka vien dramaturginės meistrystės ir individualios autoriaus ar aktorių pasaulėjautos, kad ir kokie atsidavę jie būtų. Paradoksalu, tačiau skirtingai nuo "Malyš" ar "Madagaskaro", tarsi užvėrusių galimybę mums, lietuviams, būti kitų šalių žiūrovų per šiuos tekstus suprastiems ir pažintiems, "Artimas miestas" iš tikrųjų artimesnis švedams ir danams (galima netgi įsivaizduoti, kaip Ivaškevičiaus režisuojamą pjesę suvaidintų šių šalių aktoriai) ir labiau primena savitą užsieniečio, bet ne universalų lietuvio autoriaus tekstą.

R. V.