"Vaizdelis" ir vaizduotė

"Ungurys"

Sveikinimai "Snobo kino" strategams! Dabar, kai į visas gyvenimo sferas grįžta 7-ojo dešimtmečio stilius ir mados, tikrai negali būti geresnio tos epochos liudijimo už Federico Fellini filmą "8 1/2" (LNK, 27 d. 22.35). Tik tais maištingais metais galėjo pasirodyti toks arogantiškas ir psichodeliškas, toks preciziškas ir beprotiškas, autoironiškas ir narcisistiškas filmas. Šis filmas – ne tik Fellini vaizduotės ir meistriškumo triumfas, bet ir geriausias epochos, kurios ženklas buvo Menininkas, liudijimas. Iš jo buvo laukiama pamokymų, kaip gyventi, juo buvo tikima, jo žodis galėjo nulemti daug ką. Fellini atvirai teigė, kad net nelabai įdomi biografija, asmeninės peripetijos, kūrybinės nesėkmės ar menininko vaizduotė yra vertos paties didžiausio susidomėjimo. Po šio filmo užgriuvo filmų apie menininkų vidinį pasaulį lavina, iki šiol išplaunanti į kino ekranus pačių įvairiausių ir keisčiausių kūrinių. Tačiau būtent "8 1/2" sukūrė idealų tokio filmo modelį.

Fellini sujungia kine iš pirmo žvilgsnio sunkiai suderinamas materijas: sapną, fantaziją, kūrybos procesą, banalią realybę ir nuolat vykstančią jos interpretaciją. Fellini vizualizuoja savo herojaus kompleksus, troškimus ir baimes – jie įgyja veidus ir kūnus. Ribos nusitrina, prieš mus yra kūrėjas – režisierius Gvidas, išgyvenantis kūrybinę krizę. Jis pats sunkiai atskiria, kas jo viduje yra tikra, o kas išgalvota, jis gal jau nė nebegali atskirti savo veido nuo klouno kaukės, kurią vis dažniau užsideda. Fellini yra sakęs: "Aš manau, kad menininkas vizionierius yra didesnis realistas, nes liudija autentišką ir nekeliančią abejonių tikrovę, kuri randasi iš jo temperamento, neurozių, auklėjimo, fantazijų ir vidinio chaoso". "8 1/2" menininkas vienišas gyvena savo sukurtame pasaulyje, kartais galinčiu virsti košmaru, o kartais – kičiniu rojumi.

Fellini priešai prikišo jam ekshibicionizmą ir perdėtą savo biografijos eksploatavimą. Tačiau ar ką nors sužinome apie Fellini, pasižiūrėję "8 1/2"? Jis greičiau lieka filmo sukurta fikcija. Apie tikrąjį Fellini sužinoti sunkiau nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jį sukūrė jo filmai.

Panašiai, man regis, atsitiko ir Alfredui Hitchcockui. Jo originalumo mįslė iki šiol neįminta. Užtat filmai ir yra tikroji jo autobiografija. Jie visada sukelia ginčus apie kino prigimtį. Kas svarbiau – istorija, siužetas ar išraiškos priemonės? Forma ar turinys? Hitchcockas pabrėždavo, kad jo filmai yra formalių idėjų rutuliojimas. Būtent idėjos formuoja turinį. Režisierius tikėjo vaizdu. Kiekvienas kadro elementas jam buvo signalas, turėjęs "įjungti" žiūrovo vaizduotę, paskatinti jo žaidimą asociacijomis. Jis pripildydavo kadrą reikšmių, kurios nebūtinai pasiekdavo eilinį žiūrovą, bet savaip veikė jo pasąmonę, kūrė ypatingą nerimo atmosferą. 1935 m. sukurtame filme "39 laipteliai" (LTV, 26 d. 23.10) jis vėl pasakoja apie žmogų, atsitiktinai įveltą į kriminalinę aferą. Į Angliją atvykusio kanadiečio viešbučio kambaryje nužudyta moteris, kažką žinojusi apie slaptą šnipų organizaciją. Herojus ir atsitiktinai traukinyje sutikta mergina ieško organizacijos vadeivos.

Filmas sukurtas pagal Johno Buchano romaną. Hitchcockas rašė: "Buchano knygoje mane sudomino originalus angliškas bruožas, kurį vadiname "understatement". Tai pašaipus, lengvas nepaparastai dramatiškų įvykių perteikimas." Šis bruožas, manyčiau, būdingas visam postmodernistiniam kinui, tad Hitchcockui, pasirodo, skolingas ir Quentinas Tarantino. Bet kam gi jis neskolingas?

Drįsčiau tvirtinti, kad "understatement" būdingas ir Mike Nicholso filmui "Vilkas" (LNK, 23 d. 20.10). Jackas Nicholsonas ir Michelle Pfeiffer čia suvaidino gražią pasaką apie vyrą ir moterį, bet mano dėmesį ypač patraukė vienas režisieriaus interviu, "užkabinęs" Lietuvos politikams (ar bent jau politologams) dabar aktualius dalykus. Paklaustas, ar dar tiki, kad šiuolaikinėje politikoje gali likti vietos teisingumui, režisierius atsakė: "Kai graikai sugalvojo demokratiją, svarbiausia buvo viešos diskusijos. Klausimai buvo svarbesni už atsakymus. Dabar turime priešingą situaciją, o televizorių ekranuose vykstančios viešos diskusijos tapo paprastu farsu… Gyvename laikais, kai pasaulį valdo skandalai. Kaip tą pakeisti? Iš pradžių gal paprasčiausiai imkime kalbėti tiesą – visada, net tada, kai ji mums nepatogi. Surizikuokime paeksperimentuoti ir pamatysime, kas bus." Receptas paprastas, bet apie ką galima diskutuoti su politiku, kuris partinės mokyklos diplomą prilygina aukštajam išsilavinimui? Ar pastebėjote, kaip jie staiga išmoko įrodinėti savo teisumą – aukštas pareigas užimantys stirnašaudžiai, nesugebantys išsikviesti taksi prokurorai, viešbučių savininkių vyrai, Alpėse slidinėjantys seimūnai? Gal esu pernelyg įtarus, bet man kartais atrodo, kad duodami interviu lietuvių televizijoms jie nė neslepia, kad "išdurinėja" mus visus. Manau, kad tokių politikų paprasčiausiai nereikėtų rodyti. Tik informuoti apie jų žygdarbius žodžiu, nes "vaizdelis" visada įtaigesnis už žodį, o jie tuo naudojasi. Kas anksčiau žinojo aukštosios partinės mokyklos absolventą iš Panevėžio? Dabar jį žino visi. Jis meluoja per visus kanalus. Televizijos kuria vaizdingą jo biografiją.

Kiekvieną savaitę vis sunkiau rasti filmų, kurių televizijos dar nebūtų rodžiusios. TV3 iškilmingai skelbia (televizijų anonsų patosas vertas atskiros studijos: kai jų klausaisi, vis atrodo, kad išdidžiai pasipūtusios varlės pavidalo televizijos "ego" tuoj sprogs…) savaitgalį su Bruce’u Willisu. Regis, prieš metus tą patį jau darė LNK. Suprantu, kad Willisas atitinka kažkokius neįvardytus lietuvių kolektyvinės pasąmonės slėpinius, žinau, kad jis tikrai geras aktorius, bet kiek kartų per metus galima rodyti tuos pačius filmus?

Šią savaitę tik viena gera išimtis – BTV (23 d. 22.40) kartoja Shohei Imamuros filmą "Ungurys" (1997). Tai pasakojimas apie žmogų, po ilgų kalėjime praleistų metų grįžtantį į gyvenimą, kurio jis iš esmės paniškai bijo. Vyriškis, kažkada nužudęs savo žmoną apimtas pavydo, apsigyvena kažkur pakraštyje, įkuria kirpyklėlę. Kirpyklėlės centre stovi akvariumas, o jame – ungurys. Vyriškis – aistringas žvejys, bet vanduo ir ungurys filme turi kur kas daugiau prasmių. Ungurys – savotiškas herojaus alter ego. O vanduo Imamuros filmuose visada daugiaprasmis, prisiminkime kad ir vėlesnį režisieriaus filmą "Šiltas vanduo po raudonu tiltu". "Ungurys" – tai žmogiškoji komedija. Ozu asistentu karjerą pradėjusiam režisieriui visada buvo svarbu stebėti žmones, tačiau tą stebėjimą jis sujungia su vaizdo simbolizmu. Man "Ungurys" – tai ir filmas apie išgijimą. Nežinau, kaip įvardyti ligą, kuri graužia filmo herojų, bet visas filmas yra tarsi apsivalymas. Nuo pagiežos, įniršio, skausmo, prievartos, nuo visko, kas trukdo paprasčiausiai būti žmogumi.

Jūsų – Jonas Ūbis