Agonija, meilė, žaislai, gėlės, mirtis…

Eglė Vertelkaitė. "Prometėjas"

Agonija, meilė, gėlės, mirtis, banalios kasdienybės ir poetiškos ekstazės šešėliai nuolat sutinkami grafikės Eglės Vertelkaitės ofortuose ir medžio raižiniuose. Marga ir be galo įvairi simbolika, netikėti jos deriniai ir taip gimstantys autentiški, kartu ironiški pasakojimai dailininkę savotiškai išskiria iš kitų dabarties lietuvių grafikų. Tačiau stengiantis tą savitumą konkrečiai apibrėžti tampa aišku, jog kur kas paprasčiau nusakyti, kas nebūdinga Vertelkaitės kūrybai, nei parodyti, kas būdinga. Šiuo metu "Dalios" galerijoje veikia šešerių pastarųjų metų grafikės kūrybos paroda, kur galima ne tik pasidžiaugti išmoningu ženklų, herojų ir simbolių žaidimu ar tiesiog puikiu grafikos amato išmanymu, bet ir įvertinti dailininkės kūrybos metodą šiuolaikinės mūsų grafikos kontekste.

E. Vertelkaitė nėra minimalistinės raiškos šalininkė, nesiekia abstraktaus vaizdavimo. Jos darbuose neaptiksime nei grynai ekspresyvios, gestiškos manieros pavyzdžių, nei dekoratyvaus, stilizuoto pasaulio matymo. Rytų kultūrų dvelksmas (juntamas kartais iš kompozicijos, kartais iš pačių motyvų) čia nėra stipresnis už vakarietiškąsias senųjų meistrų grafikos tradicijas. Žinoma, jie iškyla ne realistinių vaizdų pavidalu, o yra vos juntami – tai kūrinio atlikimo precizika, kamerinė ir trapi oforto štricho, kompozicijos visuma. Grafikė pagarbiai žvelgia į formaliąją kūrybos pusę – techninius dalykus, atlikimą, kartu kurdama spalvingus, dinamiško turinio pasakojimus. Jų nepavadinsi literatūrišku, nuosekliu naratyvu. Tačiau ar ne tai meno kūrinyje labiausiai branginame – jo istoriją, kuri nejučia pasirodo besanti sava, artima, ją perskaitę jaučiamės gavę kažką nauja ar svarbaus. Pagaliau sakinys, po kurio nerasime padėto taško, skatina mąstyti – interpretuoti, lyginti, įminti.

E. Vertelkaitės grafikos pasakojimai neretai vyksta abstrakčioje, vos vienu kitu štrichu pažymėtoje erdvėje, tačiau į dailininkės akiratį vienu metu pakliūva skirtingų laiko zonų veikėjai ir nuotaikos. Skiriasi įvairių žmogaus gyvenimo laikotarpių parafrazės: vaikiški žaislai – lėlės, žmogeliai, goslūs ir aistringi "brandaus" amžiaus pavidalai, nuktrūktgalviški kino filmų atributai, priskirtini jaunystės, žydėjimo fazei. Manieringi, aristokratiški, besisiejantys su praetimi herojai veikia podraug su banaliais šiandienos dalykais – pvz., brūkšininiais prekių kodais. Akivaizdu, kad dominuoja keletas pasakojimų bei atitinkamai varijuojama grafikės technikos maniera. Mirties, naikinimo (susinaikinimo), agonijos siužetai konstruojami iš ginklų, ginkluoto žmogaus, karinės technikos motyvų. Tai dažniausiai gyvybės, aistros ir sarkazmo kupini ofortai ("Tankas ir lelija", "Kambarys", "To Choose", "Atvirukas" ir kiti), juose lyg Tarantino filmuose, daugiasluoksniuose Marquezo pasakojimuose ar negailestingame Charmso realizme mirtis yra tragikomiškas aktas, sukeliąs aplinkiniams ne tiek dvasinių, moralinių, kiek elementarių buitinių nepatogumų (pvz., kaip utilizuoti lavoną, kaip atsikratyti mirusiojo kūno). Smurtas, mirtis, žudymas vaizduojami kaip rutiniški (tarsi valgymas, miegas etc.), bet kartu ir žaidybiški veiksmai, labai smagūs ir patrauklūs (tai atspindi realią ginklavimosi varžybų, žmonijos karinių konfliktų potekstę – ne viena valstybė nūnai grožisi ir didžiuojasi naujausiu galingu ginklu tarsi kūdikis žaislu, kartu įgydama dar vieną, galbūt lemtingą savigriovos instrumentą).

Eglė Vertelkaitė. "No ID". 2003 m.

Kurdama nemažiau ironiškus "vaikiškuosius" grafikos siužetus E. Vertelkaitė taip pat pasitelkia tam tikrą taktiką. Didelio formato spalvotuose medžio raižiniuose ("Angelas mano", "Pareiškimas Nr. 4") specifinė medžio tekstūra, natūraliai grubesnis, kampuotas raižymo būdas dar labiau sutirština niūrokas vaizduojamų vaikystės grimasų nuotaikas. Čia iš popieriaus lakšto vaikystė į mus dėbso tarsi kartėlio ir ilgesio, neišsipildžiusių lūkesčių, nusivylimo kupinas vaiduoklis. Dailėje, literatūroje ir kadieniame gyvenime idealizuojamos vaikystės "tamsioji" pusė – tai tarsi laiko apgraužtos, išblukintos mūro sienos plokštuma, besipuikuojanti gatvės vaikėzų grubiai įrėžtais rusiškais ir lietuviškais žodelyčiais (VREMIA, LIUBOV, ŠĖTONAS, DERMO). Tokiame fone liūdnai išnyra pamėkliškas iš inercijos besisūpuojančios lėlės, rusiškai vadinamos "vanka-vstanka" siluetas, beždžionėlė – tarsi žaislas, čia pat įgyjąs antropomorfiškų bruožų, kontrastingai skambą ryškiai raudoni gėlių žiedai, suteikiantys kūriniui dar daugiau keistumo, absurdo nuotaikos. Tuo tarpu ofortuose šmėkščiojantys meškučiai, beždžionėlės, žaisliukai nuspalvinti jau švelnesne ironija, jiems nestinga net savotiško grakštumo ir grožio. Šiltame, virpančiame estampo fone su blyškesne kūdros dėme žvejojančio personažo siluetas ("Atostogos"), atrodo, sukelia dailių, saldžių ir nerūpestingų "pastoralinių" vaizdelių nuotaiką.

Ironija, sarkazmas, dinamiškos estampuose besirutuliojančios istorijos iš gyvenimo ar fanatzijos pasaulio vis vien nėra tik tuo ypatingos. Juk popkultūros ar banalybės atributų naudojimas yra įprastas dabarties dailėje, taip pat ir grafikoje. E. Vertelkaitės manieros vertė – išgyvenimų autentiškumas, kurį juntame iš kandžių, tačiau kartu itin jausmingų, net lyriškų motyvų. Nuolat besiniveliuojančių vertybių akivaizdoje vis vien įžvelgiame tam tikras ribas tarp to, kas skoninga, tikra, ir kas ne. Tuo tarpu grafikė drąsiai žingsniuoja po neaiškiai apibrėžtas kičo ir "tikrojo" meniškumo teritorijas, kurdama margus abiejų kultūros sluoksnių junginius, nuolat papildydama ir paįvairindama savo motyvų, temų, pavidalų atsargas.