Londonas – kaip visas pasaulis

Roberto Franko fotografija

"Galima sakyti, kad pastabiam amerikiečiui nuvykus į užsienį jo akis matytų šviežiai; tai, ko gero, pasakytina ir apie europietį, žvelgiantį į Jungtines Valstijas. Kalbu apie dalykus, esančius čia, bet kur ir visur – lengvai randamus, nelengvai pasirenkamus ir interpretuojamus", – 1953 m. rašė šveicaras Robertas Frankas prašydamas Guggenheimo stipendijos fotografinei kelionei po Ameriką. Žvalgydamasi po jo parodą Londono "Tate Modern" galerijoje pamaniau, kad dabar tokių dalykų įrodinėti nebereikia – visi bastosi po pasaulį ir daugeliui apie tai maga parašyti. Na, bent jau tiems, kurie ir šiaip rašymo nesibaido. Štai ir aš eilinį kartą (verčiama šeimyninių aplinkybių) nuvykau į Londoną…

Žinoma, Kalėdos

Galėčiau rašyti apie tai, kaip King’s Cross stotyje radau platformą 9 ¾, iš kurios Haris Poteris išvažiavo į burtininkų mokyklą, kaip belaukdami Kalėdų anglai vis tikėjosi, kad jos bus baltos, bet nebuvo, kaip niekas jokio dėmesio nekreipė į Kūčias, kaip Kalėdų rytą svetainė "stebuklingai" prisipildė tiek dovanų, kad nebuvo kaip prie jų prisikasti, kaip prisivalgę kalakuto, stiltono sūrio ir prieš dvejus metus iškepto Kalėdų pudingo, užpilto riebiausia grietinėle, jie savo protėvių pelenais barstė fejerverkus ir šaudė į dangų (sako, siuntė pas Dievą). Deja, šįkart visa tai, kaip ir visame pasaulyje, užliejo cunamio banga.

"Tokie dalykai neatsitinka antrąją Kalėdų dieną", – sakė manieji anglai. Ir jiems, ačiū Dievui, iš tikrųjų neatsitiko. Tiesa, tai paaiškėjo tik kitą dieną, kai jiems pagaliau pavyko susisiekti su Tailande gyvenančia dukra – banga ją nuplovė, bet nepažįstama vokietė sugriebė Emą ir abi prasilaikė įsikibusios medžio nežinia kiek valandų. Depresija prasidėjo kiek vėliau, kai pasirodė nebeįmanoma išeiti į paplūdimį dėl pūvančių kūnų smarvės ir nebeliko darbo, nes žlugo visi tų vietų verslai. Šiuos pasakojimus telefonu vizualiai papildė televizija ir laikraščiai. Nežinau, ar Lietuvą pasiekė pagarsėjusi mėgėjiška nuotrauka, kur užfiksuota tiesiai į bangą bėganti moteris – pas savo vaikus. Vieną dieną laikraščiai retoriškai klausė: "Ar ji dar gyva?" Kitą dieną jau buvo aprašyta jos, atsiliepusios į klausimą, istorija: jokia banga nebūtų galėjusi jos sustabdyti, ji manė jau praradusi vaikus, o paskui juos atradom. Kiek vėliau šiuos pranešimus nustelbė paramos teikimo varžybos. Lietuvoje (bent jau dabar) apie jas kažkaip negirdėti, bet anglai gyrėsi, kad pirmosiomis dienomis visuomenė surinko 60 mln. svarų, t.y. daugiau nei anglų valdžia (apie 50 mln.). Sakė, amerikiečiams nėra ko ir lygintis, buvo spausdinami parėmusių šalių sąrašai. Juose radau Estiją, o Lietuvos – nė kvapo. Tik grįžusi sužinojau, kad lietuviai taip pat neliko abejingi.

Kas atsitinka laikui?

Mano aplankytos parodos taip pat, atrodė, pritaria kalėdiniam Žemės priminimui. Pavyzdžiui, tuo, kad kūrinys lyg koks egzistenciškai reikšmingas įvykis stabdo žiūrovo laiką, nors iš tikrųjų tėra menka menininko pastebėta gyvenimo smulkmena. Bet kaip tik taip atsiskleidžia kiekvienos smulkmenos ir laiko nuotrupos vertė. Ši savybė būdinga visiems "Tate Modern" parodoje "Laiko zonos" pristatytiems naujausio videomeno pavyzdžiams iš viso pasaulio (tik ne iš Lietuvos). Vienas po kito jie prasmingai (o kartais ir neprasmingai) kamavo mane ištįsusiu laiku – iš Belgijos kilusio, bet gyvenančio Meksike Franciso Al’so filme vėliavos stiebo šešėlio rodyklė šliaužia per Meksiko aikštę visas dvylika valandų, o kartu su ja – ir nuo saulės besislapstantys praeiviai, kuriems rodyklė tarsi visai nejuda. O štai olandai Jeroenas de Rijke ir Willemas de Rooij žiūrovą verčia medituoti "tik" dešimt minučių priešais nejudantį, nesikeičiantį, bet vis tiek nufilmuotą kapinių Džakartoje (Indonezija) vaizdą. Vis dėlto labiausiai įsiminė Indonezijoje gimusios, Amsterdame gyvenančios (atrodo, visi tyčia susikeitinėja vietomis) Fionos Tan videoinstaliacija "Šv. Sebastijonas". Su nufilmuota japonų iniciacijos švente pavadinimas susijęs tik tiek, kad čia mergaitės šaudo iš lanko. Šis "apsirikimas" turėtų rodyti kultūrų nesusikalbėjimą, tačiau patirtis universali – vienoje ekrano pusėje rodomas aplinkinių šurmulys atveria kitoje pusėje šaudančių mergaičių susikaupimo tylą. Kitaip nei laiką tiesiog ištęsiančiuose kolegų darbuose, čia padrikas kasdienybės laikas sugaunamas, sustabdomas, intensyviai išgyvenamas ir vėl paleidžiamas lėkti tolyn, bet jau šiek tiek pasisavintas. Be jokios minties ar tikslo, tiesiog grynas darbas su laiku lyg su kokia materialia duotimi.

Pasaulis iš netekties ir laiko perspektyvos

Tačiau geriausias akompanimentas cunamio bangai buvo toje pačioje galerijoje surengta žymaus fotografo Roberto Franko (g. 1924) retrospektyva – čia kartu ir dera, ir disonuoja sunkių išgyvenimų ir neprilygstamo kūrybiškumo garsai. 1947 m. emigravęs į JAV iš pradžių Frankas mėgino gyventi kaip visi normalūs žmonės – dirbo fotografu žurnale "Harper’s Bazaar". Bet po metų darbą metė ir pasirinko nesaugų klajūno gyvenimą: "Ten nebuvo dvasios. Tik vienas dalykas buvo svarbus – uždirbti daugiau pinigų. Žinojau, kad nieko nepasieksiu, jei toje atmosferoje pasiliksiu ilgiau. Taigi išvažiavau į Pietų Ameriką… Keliavau į Peru norėdamas patenkinti savo prigimtį, būti laisvas, kad galėčiau dirbti sau." Frankas turbūt negalėjo pakęsti tuščiai leidžiamo laiko.

Peru jis fotografavo sunkiai dirbančius žmones ir dyką, į begalybę nusitęsiantį peizažą – dar beveik taip pat, kaip buvo įprasta reportažinėje fotografijoje. Paskui 1951–1952 m., Frankas fotografavo Londoną – miestą, apie kurį man nemažai tenka rašyti. Franko fotografijose Londono rūką griežtai ir veržliai skrodžia gatvėmis žingsniuojantys banko tarnautojai susirūpinusiais veidais, jie fragmentuoja ir "nervina" laiką. Tuo tarpu žemesnės klasės atstovai kažkaip susilieja su namais ir rūku, lieka be veido bruožų, jų laikas monotoniškas. Kitas šuolis – į Paryžių (1952 m.), kur Frankas tarsi ištirpdamas mieste fotografuoja visai kitaip ir visai ką kita – gėles žmonių gyvenimuose. Palyginti su Londonu ir Peru, Paryžius – kaip ir turi būti – lengvas ir grakštus. Ypač įsiminė viena fotografija, kur pirmą planą užstojančioje uždangoje parašyta "FLEURS" (gėlės), raidės išvedžiotos grubokai ir sunkiai, o tolumoje, lyg visai kitoje nuotraukoje, lengvai sau žingsniuoja moteris, ištirpstanti baltumoje. Šis vizualiai priešingų, o iš tikrųjų labai giminingų erdvių susidūrimas taip ir lieka neišspręstas, neleidžia nurimti. 1953 m. – vėl Britanija, tik šįkart Velsas, kur Frankas fotografuoja vieną angliakasio dieną – nykstantį gyvenimo būdą: "Atsisveikinęs su juo supratau, kad joks ateities pasakojimas apie jokį Velso angliakasį neatrodys taip, kaip šis." Fotografijose švyti tik angliakasių akys – jų veidai visada juodi.

Paskui atėjo laikas Amerikai. Kartu su žmona ir dviem vaikais Frankas pagal visas bytnikų rekomendacijas važinėdavo po šalį, kartais jį sustabdydavo policija – kaip įtartiną tipą, tikriausiai rusų šnipą. Bet jis tik fotografavo. Kartais šiaip visokius niekus – pakelės stulpus, pašto dėžutes, degalines, muzikos automatus kavinėse, tuščioje patalpoje kažką rodantį televizorių ir nieko neveikiančius žmones. Taip pat politinių renginių pakraščius, išryškinančius pompastikos ir demagogijos absurdiškumą. Labai dažnai – automobilius, kurie, Franko manymu, yra Amerikos simbolis. Bet tas simbolis Franko fotografijose prislegia ir praryja jį gaminančius žmones.

Iš viso Frankas parsivežė apie 28 tūkstančius kadrų, iš jų 83 atrinko knygai "Amerikiečiai". Parodoje buvo eksponuojamas Franko kontaktinių atspaudų fragmentas, iš kurio matyti, kaip jis ieškojo netobulo, atsitiktinio kadro. Taip pat pastebėjau, kad mirties kelio tema, nors fotografijų sekos neįmanoma racionaliai paaiškinti, persmelkia knygą kažkaip neatsitiktinai: Frankas iš įvairių taškų fotografavo tris pakelėje pastatytus kryželius, o paskui prie jų dar kartą sugrįžo naktį – būtent ta, naktinė, nuotrauka ir pateko į knygą. Kažkur tarp parodoje atskleisto darbo proceso ir jau mintinai išmokto rezultato atsiveria naujas matmuo – laike ir erdvėje besiskleidžiantis asmenybės gyvenimas. Tiesą sakant, tai daugiau nei vienas matmuo.

Dabar jau visiems aišku, kad Frankas paprasčiausiai pakeitė pasaulio fotografiją – paaiškėjo, kad "meniškas" gali būti ir atsitiktinis, neaiškios struktūros ir kompozicijos kadras. Kad grūdėtas atspaudas reiškia ne vien neprofesionalumą. Kad fotografija gali būti netobula, laukianti savo tęsinio, kad fotografijų seka gali papasakoti ne vien įvykių istoriją su pradžia, dėstymu ir pabaiga, bet ir dvasios istoriją be jokių riboženklių. Kad fotografija gali nieko akivaizdaus nereikšti, bet kartu reikšti labai daug. Ir taip toliau. Bet tada Amerikoje niekas nenorėjo prasidėti su Franko knyga – ją teko leisti Paryžiuje (1958 m.), o Amerikoje ji buvo išleista tik po metų. Mat amerikiečiai Franko fotografijose įžvelgė savo šalies kritiką. Ir buvo teisūs – Amerikos visuomenė atrodo dvasiškai ištuštėjusi, pranykstanti tarp automobilių ir šiukšlių. Ir žurnalų redaktoriai nespausdindavo Franko reportažų, neatitinkančių reklamuojamo gero gyvenimo įvaizdžio (tai kai ką primena). Bet štai 1990 m., praėjus kokiems trisdešimčiai metų, Vašingtono nacionalinės dailės galerija įkūrė Roberto Franko rinkinį, kuriam jis atidavė savo negatyvus, kontaktinius ir parodinius atspaudus. Nepatogi Franko kūrybinė energija kažkaip įveikė sistemą, jo fotografijomis tikriausiai didžiuotųsi ne vienas muziejus, nors jos pasakoja ir niūriai.

Sakydama, kad cunamis – puikus parodos fonas, turėjau omenyje ne tik tai, kad Frankas nuolat fotografuoja kitų žmonių netektis, kad jo akį ypač traukia socialinės egzistencijos absurdiškumas. Yra ir kitas motyvas. Dabar Frankas fotografuoja polaroidiniu fotoaparatu, paskui nuotraukas jungia po dvi, tris, keturias, jas prirašinėja, subado ir dar kitaip apgadina: jis nori "suardyti tą vaizdą, tą tobulą vaizdą". Jo įniršis – ne tik estetinis. Fotografijos pajuodo tada, kai 1974 m. lėktuvo katastrofoje žuvo jo dvidešimtmetė duktė Andrea. Pergyveno jis ir savo sūnų, mirusį 1994 m. Po dukters mirties Frankas nebekalba apie visuomenę – žvelgdamas pro langą jis kalba tik apie save: "Visada žiūriu laukan mėgindamas žiūrėti vidun, mėgindamas pasakyti kažką tikra". O juodame dviejų "netvarkingų" fotografijų, žyminčių naujuosius 1981 metus, pakraštyje iškeverzoti grėsmingi žodžiai: "BE HAPPY".