Pojubiliejiniai pasižvalgymai

"Aidija" A. Aleksandravičiaus nuotr.

Savo penkioliktąjį kūrybinės veiklos sezoną, pasibaigusį 2004-aisiais, Romualdo Gražinio vadovaujamas kamerinis choras "Aidija" palydėjo be fanfarų, be oficialių proginių programų, nors iš tiesų tie metai prabėgo nerutiniškai. Per tą laiką 1989 m. Romualdo Gražinio ir Vykinto Bieliausko (Baltako) suburtas kamerinis choras išgyveno įvairių dalykų – kai kuriuos jo narius lydėjo intensyvių gastrolių dinamika, pergalės konkursuose, kitus, gal ne tokia aktyvia koncertine energija trykštančius – netradiciniai sumanymai, papildantys interpretacinę patirtį kitokiais rakursais. Bet choras neatsisakė nusibrėžtų kriterijų, tam tikro repertuaro bei specifinių jo perteikimo, interpretavimo galimybių paieškų.

Prisiminkime svarbiausius šio muzikų sambūrio veiklos faktus. Pirmąjį savo gyvavimo dešimtmetį "Aidija" surengė per 300 koncertų, 1992 m. laimėjo dvi pirmąsias vietas chorų konkurse "Middlesborougth Cleveland Internacional choral competition", 1994 m. – pirmąją premiją "Llangollen Internacional Musical Eisteddfod" konkurse (abu D. Britanijoje). Choras, kurio repertuaras aprėpia muziką nuo grigališkojo choralo iki naujausių dabarties veikalų, didelį pluoštą B. Kutavičiaus, O. Narbutaitės, taip pat O. Balakausko, F. Bajoro, A. Martinaičio ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinių, publikai įsiminė ir kaip išraiškingas, artistiškas, taiklus baroko operų – C. Monteverdi "Orfėjo", H. Purcello "Didonės ir Enėjo" – atlikėjas. 1996 m. pakviestas dalyvauti Baroko savaitėje Lietuvoje "Aidijos" choras parengė didžiąją dalį šio kultūros forumo muzikinės baroko programos – J.S. Bacho, H. Schützo, H. Purcello kūrinius bei M.K. Sarbievijaus poetinį-muzikinį spektaklį "Silviludia", kartu nebe pirmąkart sėkmingai bendradarbiaudamas su anglų režisiere Jane Gingell.

Svarbiausias šio choro repertuare visuomet buvo senasis Europos muzikos paveldas bei šiuolaikinė lietuvių kompozitorių muzika. Todėl šį kolektyvą neretai išvystame šiuolaikinės muzikos festivalių "Gaida", "Jauna muzika" scenose bei senosios muzikos ansamblio "Musica humana" puoselėjamuose koncertų sezonuose, festivaliuose.

Ko gero, atskirą pastarųjų metų choro veiklos puslapį atskleistų jo išskirtinis vaidmuo Tarptautiniame Thomo Manno festivalyje Nidoje, į jį kolektyvas kviečiamas kasmet. "Be choro "Aidija" aš neįsivaizduoju šio renginio. Į festivalio gyvenimą jis įlieja gaivią jaunatvišką versmę. Tai jaunas, nedidelis, lankstus choras, festivaliui visada paruošiantis visiškai naujas programas, kurių, beje, vėliau beveik niekur nekartoja. Choras čia sykiu ilsisi, repetuoja, koncertuoja, domisi kitais festivalio renginiais", – taip yra kalbėjusi šio renginio muzikinės programos sudarytoja dr. Ona Narbutienė. O 2002 m. recenzuodamas šį festivalį muzikos kritikas Edmundas Gedgaudas teigė: "Jos ("Aidijos") vadovas R. Gražinis – vienas tų pasišventimą muzikai spinduliuojančių grynuolių, kurių dėka T. Manno festivalis yra toks išskirtinai patrauklus". Dar po metų, jau aptardamas VII T. Manno festivalio programą, E. Gedgaudas papildė savo vertinimą: "Tai ne tik šių festivalių publikos meilę pelnęs choras – tas pats ir vis kitas, atsinaujinantis (kad išliktų jaunystės sinonimu?)".

Iš tiesų šis 16–28 metų amžiaus dalyvių kolektyvas, didžia dalimi suformuotas iš Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos vyresniųjų klasių moksleivių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų bei keleto vyresnių kolegų, jungiantis daugiausia choro dirigavimo ir muzikos teorijos, kompozicijos specialybių atstovus, nuolat patiria ne tik dvasinį, bet ir fizinį atsinaujinimą, o jis turbūt ne visada padeda išsaugoti tradicijų, vidinės kolektyvo atmosferos, repertuaro, interpretacinių vertybių tęstinumą. Tokių aplinkybių akivaizdoje pirmu smuiku labai atsakingai turėtų griežti vadovas, kurio žvilgsnis bei mostas išlaikytų pastovių vertybių skalę, kurtų discipliną, subordinaciją, kuris pastebėtų kiekvieną žmogų, o sykiu puikiai jaustų ir kolektyvinio sambūvio erdvės dėsnius. Visa tai taikytina dirigentui R. Gražiniui. Jis išties geras pedagogas tikrąja šio žodžio prasme, puikiai jaučiantis, iš kur galima semtis impulsų gyvuoti nelengvomis sąlygomis, ir besistengiantis paties choro egzistavimą, jo veikimo procesą iš esmės susieti su meniniu entuziazmu ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Rezultatai akivaizdūs. Prisiminkime "Aidijos" triumfą Nidoje po kompozitorių J. Gruodžio, S. Vainiūno, K.V. Banaičio, B. Kutavičiaus kūrybos vakarų, po J.S. Bacho, W.A. Mozarto, E. Griego, A. Schönbergo ir kitų chorinių partitūrų interpretacijų. Bemaž kiekvienam T. Manno festivaliui tenka paruošti visiškai naujų kūrinių pluoštą pasirinkta tema. R. Gražinis pasakoja: "Tos konkrečios temos iš tiesų sužadina daug minčių – eini į biblioteką, ieškai, susipažįsti, stengiesi kuo taikliau pataikyti į temą ir džiugina, jei gerai pavyksta. Džiaugiesi galėdamas perteikti vieno ar kito kūrinio vertę. Ir tai, ko gero, ryškiausias kūrybinis pojūtis šio festivalio dalyviui." Šio renginio reikšmę kolektyvui, neturinčiam idealių sąlygų reguliariai repetuoti, koncertuoti, tačiau atvykstančiam į Nidą kaip į kūrybinę stovyklą, choro vadovas apibūdina: "Kiekvienais metais atsinaujina impulsas gyvuoti. Tai, kad mes kasmet praleidžiame laiką rašytojo T. Manno prieglobstyje, kad sistemingai repetuojame, padeda atnaujinti įgūdžius, kontaktus, vėl įvardijame choro taisykles. Choro gyvenimui ištisiems metams gauname dvasinio peno."

Atliekant B. Kutavičiaus "Kaulo senį ant geležinio kalno" M. Raškovskio nuotr.

Beje, jau nebe pirmus metus būtent vasara chorui "Aidija" tampa karščiausiu sezono metu: prasideda gastrolės (ypač sėkmingai pastaruosius dvejus metus vykusios Prancūzijoje), koncertinės programos Kuršių nerijos festivalyje (meno vadovas A. Vizgirda). Tačiau pažvelgus į kolektyvo veiklą 2004 m. matyti, kad buvo nuveikta ir kitokių svarbių darbų. Vienas jų – pavasarį išleista ir koncertu Nacionalinėje filharmonijoje pristatyta autorinė kompozitoriaus B. Kutavičiaus kompaktinė plokštelė, kurios turinys – bene pats tikriausias "Aidijos" repertuaro senbuvis. Plokštelėje įrašyta šio autoriaus opera-baletas "Kaulo senis ant geležinio kalno" (S. Gedos libretas), iš praeities prikelta būtent R. Gražinio, atliktas pluoštas chorinių dainų.

Pats kompozitorius yra sakęs: "Sukurti nuotaiką minimaliomis priemonėmis – tokia pagrindinė užduotis. O kas tai yra minimalios priemonės? Tai atmetimas to, kas nereikalinga. Daugiažodiškumas niekuomet nebuvo mano kūrybinis principas." Analogiškais įsitikinimais grįsta ir R. Gražinio su "Aidija" parengta B. Kutavičiaus muzikos interpretacija, kuriai, manyčiau, lygių nėra. Dar R. Gražiniui besimokant, o B. Kutavičiui dirbant M.K. Čiurlionio mokykloje, buvo padėti šios kūrybinės bičiulystės pamatai, vėliau sunokinę puikių vaisių. Tarp jų – "Aidijos" interpretuotos B. Kutavičiaus oratorijos "Paskutinės pagonių apeigos", "Iš jotvingių akmens" (abi įrašytos į kompaktinę plokštelę 1997 m.) ar kiti kūriniai – "Jeruzalės vartai", "Ištariu žodį – lūpos ledėja".

R. Gražinis, apibūdindamas B. Kutavičiaus muziką vaikams, kurią bemaž visą yra parengęs su savo vadovaujamais "Aidijos" bei Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos chorais, argumentuoja: "Nežinau kitos profesionalaus kompozitoriaus kūrybos vaikams, kuri pretenduotų į reiškinio kategoriją". Labai svarbi reikšmė čia tenka ir atlikėjams. Suvokdami parašytos muzikos matmenis bei savo užduočių skalę, jie sukuria neišdildomus akustinius tų partitūrų pavidalus, kokiais yra tapę ir "Aidijos" interpretuojami B. Kutavičiaus kūriniai. "Negalėjai nesižavėti pačios muzikos ir atlikimo profesionalumu ir netgi perfekcionizmu – koncertą pavadinčiau choro "Aidija" benefisu", – rašė recenzentė B. Baublinskienė po B. Kutavičiaus "Kaulo senio…" ir chorinių dainų koncerto Filharmonijoje 2004 m. kovo 28 d.

Choras "Aidija" spėjo užmegzti kūrybinę bičiulystę ir su kitais lietuvių kompozitoriais, tačiau ypač minėtinas kolektyvo dėmesys kompozitorės O. Narbutaitės kūrybai. Kaip tik jos didžiųjų partitūrų – oratorijų "Centones meae urbi" bei "Tres Dei Matris Symphoniae" – atlikėjais Lietuvos ir užsienio scenose nebe pirmą kartą tapo R. Gražinis ir "Aidijos" dainininkai.

Po "Centones meae urbi" premjeros kalbėdama apie bendradarbiavimą su šį kūrinį parengusiais atlikėjais O. Narbutaitė pabrėžė: "Aidija", vadovaujama R. Gražinio, puikiai susitvarko su muzikiniais dalykais, sudėtingu tekstu. Norėjau, kad jie šį kūrinį dainuotų." Ir iš tikrųjų kompozitorės pasirinkimas buvo labai taiklus, o žinant jos kaligrafišką muzikinę rašyseną, precizišką, tankų partitūrų audinį, nesunku suvokti, kokia raiškos, dvasinės pajautos bei techninių interpretacinių elementų skalė reikalinga atlikėjų ansambliui, vėliau įvertintam tokiais reiklaus vokiečių kritiko dr. B. Reichenbacho žodžiais: "Šis choras intonacijos ir skambesio homogeniškumo prasme yra aukščiausios klasės" (rašyta po oratorijos atlikimo Vokietijoje, Kotbuse).

Čia paminėti kamerinio choro "Aidija" veiklos fragmentai – tik dalis, šventiški epizodai, kuriuos jungia kasdienis darbas, ne tokie pastebimi muzikiniai įvykiai. Praėjusių metų pabaigoje choras pasuko ne tokio įprasto žanro link – dainavo G. Kuprevičiaus miuziklą "Ugnies medžioklė su varovais".

Pasibaigusio penkioliktojo sezono proga norėtųsi pabrėžti, jog per visus tuos metus puoselėjęs rimties, dvasingumo ir jaunatviško atvirumo dermę kamerinis choras "Aidija", vadovaujamas R. Gražinio, išsaugojo tai, kas vertingiausia – savo nepakartojamą braižą, be kurio mūsų muzikinio gyvenimo kasdienybei dievaži stigtų tam tikrų svarių, originalių ir spalvingų būties akcentų.