Išminčiaus tremtis

2005-ųjų išvakarėse Vilniaus pedagoginiame universitete parodytas muzikinis spektaklis-misterija "Exilium sapientis" ("Išminčiaus tremtis") pagal XVII a. dramaturgų Grigaliaus Knapijaus ir Kristupo Garšvilos kūrinius. Režisieriaus Egidijaus Mažinto Kalėdų dovana Vilniaus pedagoginio universiteto žiūrovams – savitas pasakojimas apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos valdovą Mykolą Kaributą Višnioveckį – siekė supažindinti žiūrovus bei atlikėjus su mažai tyrinėtu ypatingu Lietuvos kultūros laikotarpiu.

Spektaklis labai skyrėsi nuo įprastų kalėdinių renginių. Tai visai rimta istorija apie stebuklus, esančius šalia mūsų, postmoderniame, kosmopolitiškame XXI amžiuje, tik ne visad matomus ir juntamus. Spektaklis nėra saldus ar sentimentalus, jis persmelktas niūrokos XVII a. atmosferos, būtinybės pažvelgti į savo šalies praeitį ir pamatyti, kas ten gražu ir kartu siaubinga (lietuvių kalba net nedėstoma universitete!). Konfliktas kasdieniškas ir kartu didžiai nūdieniškai dramatiškas.

Žiūrovai apie įvykių prasmę sprendė stebėdami judesius, intonacijas, muzikinės dramaturgijos posūkius. Statytojai – VPU dėstytojas kompozitorius Vytautas Barkauskas jaunesnysis ir režisierius bei scenarijaus autorius dr. E. Mažintas – pagarbiai pažvelgė į gana ilgą krikščionybės ir dar ilgesnę pagonybės tradicijas. Kalėdinėje misterijoje atgijo prieš tris šimtmečius Lietuvoje gyvavusi gudų, lenkų, žydų, rusų ir lietuvių kultūrų, krikščionybės bei pagonybės sandrauga.

Režisieriui misterijoje pavyko surinkti unikalią personažų kolekciją ir judesiu bei muzika perteikti laikmetį, jo aktualijas. Spektaklio statytojai sugebėjo sklandžiai suderinti rimtumą ir ironiją, priversti žiūrovus juoktis, stebėtis, prisiminti, analizuoti ir žavėtis. Taip pat pajusti kiekvienos akimirkos unikalumą ir gyvenimą, kuris yra kupinas tikrų stebuklų, esančių šalia, kai jais nuoširdžiai tikima. Galima pasidžiaugti stilinga režisūra ir choreografija (baletmeisteris doc. Vaclovas Paukštė), žaisminga aktorių vaidyba ir pasimėgauti kalėdine žaisminga muzika.

Spektaklio sumanytojų tikslas – supažindinti svečius, studentus ir veikalo atlikėjus ne tik su XVII a. meninio ugdymo ir filosofinio mąstymo sistema, veikusia Lietuvos mokyklų, kolegijų ir universiteto mokomuosiuose teatruose, bet ir su spektakliais, jų kūrimo kriterijais ir vyravusiomis aktualijomis. Prisimindami protėvių sceninius veikalus, susipažįstame su savitos kultūros ir pasaulėžiūros tiesomis, kurioms, kaip ir šiuo metu, reikia dialogo, o ne įsakmių dogmų ir postulatų. VPU socialinis teatras, nagrinėdamas viduramžių muzikines dramas, mokosi suderinti priešybes ir gerbti senovinių scenos veikalų bei tezių pliuralizmą, semiasi pakantumo, kurio mums taip trūksta šiandien.

Į spektaklio pastatymo idėją nuo pat pradžių reaguota labai geranoriškai. VPU laikraščiui "Šviesa" pakvietus, spektaklį rengti padėjo entuziastingai nusiteikę studentai, dėstytojai ir universiteto darbuotojai. Kompozitorius Vytautas Barkauskas specialiai šiam daugiau kaip po trijų šimtų metų Lietuvoje vėl statomam K. Garšvilos ir G. Knapijaus veikalui parašė spinoziška viduramžių filosofija alsuojančią muziką.

Ir kompozitorius, ir režisierius rėmėsi XX a. teatro reformatorių M. Reinhardto ir G. Craigo koncepcijomis, XVII a. dramaturgų veikalus restauravo remdamiesi metafizinės estetikos padiktuotomis teatrinėmis bei muzikinėmis priemonėmis, neatmesdami šiuolaikinio požiūrio į veikalą.

Visi spektaklio dalyviai, artistai, choras puikiai išlaikė vientisą dramaturginę liniją. Stebint spektaklį galima įsitikinti, kad studentai įgijo labai daug naujos žodžio, judesio valdymo, plastikos, retorikos patirties, vaidybos, minties ir muzikos sintezės pajautimo, drąsos. Visa tai jiems pravers dirbant pedagoginį darbą mokyklose, kolegijose.

Visiems spektaklio dalyviams – ir dėstytojams, ir studentams, moksleiviams – tai buvo rimtas kūrybinių jėgų išbandymas. Studentai spektaklyje atliko gerai surepetuotas scenas, vaidino sudėtingus vaidmenis, kurių tikslumą ir originalumą pabrėžė nuosaikus kostiumus kūrusio dailininko Povilo Sideravičiaus braižas.

Daug padirbėjo chorvedė Margarita Gedvilaitė ir jos vadovaujamas dėstytojų ir darbuotojų choras "Ave Musica", nuoširdžiai režisieriui talkino asistentės dėstytojos V. Aleksienė, J. Belova. Docentai A. Beniušienė ir A. Kiveris puikiai atliko Mozūrų kunigaikščių vaidmenis, į akį krito ir prūses vaidinusios Etikos katedros docentės M. Vabalaitė ir D. Stančienė, katedros vedėjas J. Balčius (Jotvingių Rikis). Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mykolo Kaributo-Višnioveckio vaidmenį atliko SKI magistrantas Gediminas Vyšniauskas. Vaidinime jis dalyvavo kartu su savo likimo broliais – A. Jonyno aklųjų ir silpnaregių mokyklos moksleiviais Deividu Mankevičiumi ir Jareku Sankovskiu. Išskirtini Žemynos gimnazijos dramos studijos moksleivių sukurti žaismingi čigonaičių vaidmenys, taip pat kurčnebylių vaikų pasirodymas scenoje "Magas iš Vakarų".

Ypač daug džiaugsmo žiūrovams suteikė Vilniaus žemutinės pilies baroko teatro primadonos vaidmeniu debiutavusi dvidešimtmetė dainininkė Vilija Mažintaitė, malonaus grožio sopranu ir stilingomis aktorinėmis manieromis atskleidusi italų kompozitoriaus G. Paisiello arijos "A Ciganyleany" grožį. Venecijos teatro grafo F. Borgio "katytes" išraiškingai ir plastiškai suvaidino Vilniaus kolegijos Menų fakulteto dėstytojos Janina Mažintienė ir Marija Šmailienė.

Vilniaus Žydų teatro artistės O. Koržikovos personažą bei Nižnyj Novgorodo didikų teatro bylinos scenas vykusiai atliko Slavistikos katedros studentės. Vaidino spektaklyje ir studentės iš Vietnamo bei Kinijos. G. Knapijaus "Philophater" scenose sužibėjo Gardino Tyzenhauzo aktorių trupė (Etikos katedros studentai). Barboros Radvilaitės ir Bonos Sforcos dvariškių scenas atlikusių Polocko SKI magistrančių trupei pavyko perteikti to meto spektakliuose vyravusį commedia dell’arte metodą. Spektaklį paįvairino Giedraičių miestelio Giedraičių giminės pasirodymas (Ramovėnų kapela), taip pat dekoratyvus Tibeto valstybės pasiuntinės artistės Chen Gao filosofinis etiudas.

Visiems artistams pavyko atskleisti sudėtingą laikmečio dvasią ir vyravusią filosofiją. "Tokį reginį pirmiausia būtų galima parodyti Vilniaus universitete, o galbūt ir Simono Daukanto aikštėje…" – po premjeros sakė kūrėjai. Spektaklis paliudijo, kiek turime gabių pedagogų, kūrybingo jaunimo. O režisierius po sėkmingo darbo puoselėja idėją įkurti universitete mokomąjį muzikinį teatrą.