Dailė

Arkadiška legenda aurea

Arvydo Gurevičiaus piešinių paroda galerijoje "Meno niša"

Ramutė Rachlevičiūtė

iliustracija
Arvydas Gurevičius. "Ratas". 2004 m.

Galerijoje "Meno niša" eksponuojami Arvydo Gurevičiaus piešiniai nelinksta nei į tapybos, nei į grafikos pusę. Žinančiam aišku, o nepatyrusiam, bet subtiliam ir dėmesingam žiūrovui nuojauta byloja, kad taip gali piešti tik auksakalys.

Įpratęs taupiai, švelniai apsieiti su brangiomis ir pusiau brangiomis medžiagomis, A. Gurevičius lygiai taip pat jautriai liečia popieriaus lakšto paviršių. Kai kurie piešiniai, ypač figūriniai, atrodo lyg ilgus metus būtų gulėję ant spintos auksakalio dirbtuvėje ir pasidengę aukso dirbinių poliravimo dulkėmis. Arba aukso garais. Kūriniai krutina lytėjimo pojūtį: knieti imti ir perbraukti juos piršto pagalvėle, patyrinėti faktūros reljefiškumą, grūdėtumą, galų gale pasitikrinti, ar ant piršto nenusėdo aukso smiltys...

1999–2004 m. sukurtų A. Gurevičiaus piešinių stilistika įvairi. Yra minimalistiškų, abstraktesnių, geometriškiau sukomponuotų lakštų, kuriuose atpažįstamos karkasinių senamiesčio statinių sąrangos, senų baldų sunėrimų užuominos ("Ritmas", "Trapus laikas", "Pamiršas", "Naktis Lisabonoje" – visi 2002 m.). Juose raiškūs faktūros (medžio rievių, šiurkštaus ir grūdėto tinko, marmuro gyslų ir pan.) efektai. Jie primena juodinimą – metalo dirbinių puošybos techniką – čia suodžiai ar kitokie matiniai juodieji pigmentai kovoja su švytinčia bronza. Akį traukia figūriniai piešiniai, kuriuose susilydę ankstesnių erotinių piešinių ir naujos, dar gerai nepažįstamos, tik nuspėjamos dailininko kūrybos atgarsiai.

Piešiniai – ir savarankiški meno kūriniai, ir ne visai. Arvydas piešia atsidavęs piešinio plokštumos stichijai, o kartu tarsi nesąmoningai projektuoja gigantišką papuošalą – sagę ar emalio plokštelę, retsykiais lyg mėgina kažką įterpti į plokščią popieriaus paviršių – išskobti, įrėžti, įsprausti.

Dailininko rankai tarsi pabosta slysti didelio lakšto paviršiumi – tuomet atsiranda pieštuku išpieštos "įdubos", "išgaubos", iškalstytos ar išėsdintos duobutės glotnoje metalo ar dramblio kaulo plokštėje.

Prie figūrinių darbų menininko, regis, stovėta ilgai. Nors, kita vertus, jo improvizacijos lyg ir nekilusios iš kažkokio pirminio vaizdinio. Pasak paties Arvydo, pirmas etapas – fonas. "Paskui ilgai žiūriu į spalvą, toną, bandau kažką įžvelgti, įsivaizduoti. Tarsi žiūrėčiau į debesį ar į nuplyšusius, apibrizgusius sienos apmušalus. Taip būdavo, kai vaikystėje nubaustas stovėdavau kampe. Tuomet be jokių pastangų matydavau daugybę fantastiškų vaizdinių."

O kaip švelniai auksakalys elgiasi su figūromis! Katiniškai minkštos ir glebios, išpuoselėtos meninės formos ("Pamokslas", "Jausmų vasara", abu – 2004 m.) skendi plūduriuoja auksinėje migloje ir žaidžia vizualinius žaidimus – keistus, sunkokai iššifruojamus vyksmus ir mizanscenas, kurios atrodo tarsi būtų pakylėtos aukštėliau. Net erotinės. Ornamentiškų siluetų personažai atrodo ir bekūniai, ir juslingi. Beveik perregimi blyškių kūno atspalvių piešiniai – jaukūs ir intymūs, nelyginant rankraštinių knygų iliuminacijos ar persų miniatiūros. Toks prašmatnus, minkštas ir glotnus Arvydo Gurevičiaus figūrinis stilius – netvari kūniškų juslių sapno atmosfera.

____________________

Legenda aurea – lot. auksinė legenda