Pabuvom su Jurgiu

Jurgis Kunčinas 1999 m. "Poezijos pavasario" šventėje Birštone Dž. Barysaitės nuotr.

Sausio 13-ąją Jurgiui Kunčinui būtų sukakę 58-eri. Tik štai jau dveji metai, kaip jo nebėra. Paliko šią ašarų pakalnę staiga, netikėtai, 2002-ųjų gruodžio 13-ąją, lygiai mėnuo iki savo gimtadienio. Paliko nujausdamas, bet kažin ar jau pasirengęs. Nors ir sakydavo esąs vienas iš paskutiniųjų savo nelemtos kartos "mohikanų". Sakydavo taip per laidotuves, lydėdamas į Bernardinus, Antakalnį ar Karveliškes Antaną Ramoną, Zenoną Šteinį, Edvardą Kokanauskį, daugelį kitų.

Tas klastingas depresijos, dvasinės sumaišties mėnuo iki gimtadienio… Persiriti per jį, ir tarsi palengvėja, tarsi vėl gauni nedidelį avansą. Nors vieną kartą, kai dar nesi pasirengęs ir išeikvojęs savęs, jis gali ir pasiglemžti… Dažniausiai tada. Ypač, jei buvai gimęs nusigręžus saulei.

Jurgis išėjo nepabaigęs galybės darbų, nespėjęs išauginti jaunėlio sūnaus ("Liepos trylikta ir dar penktadienis. Dievaži, nesu prietaringas, bet… Rasa turėjo gimdyti jau šeštą, septintą, o "nutempė" iki tryliktos! Paguoda, kad pats esu gimęs sausio tryliktą, menka. Ir vis dėlto ši diena tapo laiminga: apypiete gimė Emilis Pranciškus <…> Liepos Tryliktoji, kad ir penktadienis, taip ir liks viena šviesiausių dienų gal ne tik mano gyvenime" – iš 2001 m. vasaros rašinio "7 meno dienoms").

Paskutiniuosius dvylika, gal kiek daugiau metų – kai jau galėjo spausdintis ir turėjo savo stalą – rašė neatsitiesdamas. Apie būtąjį, mitiniu greitai tampantį laiką, apie neapčiuopiamą, kaip smėlis pro pirštus byrančią dabartį, ir, žinoma, pirmiausia – apie savą to laiko pajautą. Rašė skubėdamas, lyg bausdamasis atsigriebti. Ar užsibrėžęs nepriklausomoje Lietuvoje beveik nepasiekiamą tikslą – pelnytis duoną iš kūrybos nepasiduodamas chaltūrai. Ir beveik sugebėjo šito pasiekti. Jurgio buvo pilna visur. Vieną po kitos leido knygas, rašė laikraščiams reliacijas, recenzijas, įspūdžius, esė, komentarus, net politinius pamfletus, vertė žymiausių XX a. vokiečių, austrų autorių kūrinius (ir ne tik XX a. – kur dingo Martinas Lutheris, prie kurio taip ilgai plūkėsi?), buvo poetas, romanistas, metraštininkas (jei kas nors imtųsi chronologiškai sudėti į vieną daiktą periodikoje išsibarsčiusius Jurgio "užrašus ant rankogalių", išeitų nepakartojamas trumpos epochos dienoraštis su daugybe jau pasimiršusių ar tik jo pastebėtų detalių, kur užfiksuotos ne tik gyvenimo, bet netgi orų permainos), neprilygstamas Vilniaus topografas, žinojęs visus gatvių vingius, kiemus, jų legendas ir istorijas, visas knaipes ir lindynes (kartais Jurgis sąmoningai kilpinėja laike, bet niekad nepasiklysta miesto koordinatėse, tik šio ryškaus topografinio piešinio kontūrus jau baigia nutrinti pats laikas – kas iš dabartinių "Tūlos" skaitytojų pasakytų, kur lokalizuoti, pavyzdžiui, "Tėvo kapą" ar Užupio morgą?).

Plyname mūsų visuomeninės, kultūrinės refleksijos lauke šiandien labai pasigendi Jurgio balso, blaivaus, sarkastiško, autoironiško ugnį ir vandenį perėjusio valkatos ir dvasios aristokrato balso. Pasigendi tiesiog jo buvimo, jo reidų iš rašytojo vienutės į viešumą. Iš prigimties būdamas bendrijos žmogus, "šnekamojo žanro" atstovas, gal tik taip galėdavo "išsikrauti" ir "pasikrauti". Išsiruošęs iš savo Žvėryno aplėkdavo tuomet visas redakcijas, būtinai užsukdavo į ŠMC ir "Suokalbį" pasiklausyti girto dūzgesio, net kai ilgus tarpus negerdavo. Buvo nuostabus pašnekovas, pažinojo visus, visi pažinojo jį, ir beveik nesitiki, kad už kurio nors Senamiesčio kampo nebešmėstels jo languota striukė ir juoda beretė.

Dar nemačiau tokios sausakimšos "Skalvijos" kino centro salės kaip filmo "Beveik laimingas" premjeroje per Jurgio gimtadienį. "Skalvija", žinoma, ne "Siemens" arena, ko norėt, kaip pasakytų Jurgis. Daugeliui tavęs trūksta. Nepriklausai tu tik sau, Rasai ir Emiliui Pranciškui. O ir filmas nėra promemorija (vienas iš ironiškų tavo žanrų), kokios paprastai sukamos apie žinomus žmones. Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė (ekranizavusi tavo novelę "Menestreliai maksi paltais") pradeda ir baigia jį tavo ir Liudviko Jakimavičiaus (su kuriuo valgei paskutines vyšnias, juk pameni) svingavimu "Poetinio Druskininkų rudens" vakarėlyje. Kažkas tada, ne taip seniai, tiesiog pasišvaistė su videokamera, o pasirodo – tai tavo portretą rėminantis štrichas. Toks juk ir buvai – valiūkiškai primerkęs akį, mėgstantis saviškių auditoriją, šmaikštus, artistiškas ir, ką čia kalbėt, norintis patikti. Tiesa, buvai ir kitoks. Nors išpreparavai save po skaidulą savo kūryboje, turėjai dar paslapčių ir savigraužų. Bet nieko.

Apie tai filme irgi užsiminta, tačiau šviesūs, lengvi portreto tonai, o ir svingavimo ritmas nuosekliai išlaikomi. Ir pavadinimas lipte prilipęs – "Beveik laimingas". Tas minoriškas "beveik" pridurtinas visur, kalbant apie beveik išsipildžiusį likimą. "Iš prigimties būdamas valkatiško būdo, aš visuomet svajojau apie tikrus namus – bent kampą, kuris priklausytų man vienam" (iš "Glisono kilpos"). Atsirado kampas S. Moniuškos 20–3, kur anksčiau glaudėsi Juozapas Marija Erlickas, palaipsniui jis virto tikrais namais, tik va… Būta ten laimingų dienų, būta. Toks Jurgis atrodo ant SAVO slenksčio ir tarp rankraščių, fotografijų, raktų kolekcijos, kamantinėjamas sūnaus Pauliaus su videokamera – atlaidžiai jį pakoreguojantis, irgi artistiškas, bet laimingas. Susigrąžinta duktė Karolina, paskui atsirado "šitas kleckiukas", tik va… Niekas šiuose namuose iki šiol nepasikeitę, Jurgio darbo kambaryje kabo jo raktų kolekcija.

Bet patraukime iš Žvėryno Jurgio numintais takais link Senamiesčio, užeikime į "Suokalbį", pakalbinkime Antaną A. Jonyną, tada – link Panos Marijos Ramintojos bažnyčios, kur kadaise su Teodoru fon Četru (t.y. Četrausku) glaustasi pani Daševskos (buvo tokia) urvo kampe už užuolaidos, dar susitikime kitą jaunystės klajonių bendrą Vladą Braziūną, ir galų gale pasieksime Užupį, garsųjį namą su apsida. Apie "Tūlą" čia, tiksliame koordinačių susikirtimo taške, gražiai kalba Laimantas Jonušys. Visi šiame filme kalba gražiai, ir kalba dažnai vis pakrypsta į "Tūlą". Gal dėl to, kad labiausiai iš visų Jurgio knygų ji parašyta ne rašalu, o krauju.

"Liūdesio akimirką atminkit: visuomet kažkur guli gražus kilimėlis, po kuriuo padėtas raktas. Jums, asmeniškai. Šiokia tokia loterija, bet kad visur taip. Ieškokite. Belskite! Laiko lieka vis mažiau", – rašė Jurgis 1999-ųjų gruodį, pasitikdamas mileniumą. Ir nėra jo raktų kolekcijoje TO rakto, kuris guli tituliniame "Tūlos" puslapyje, Užupio schemoje – žemutinėje gatvių sankirtoje, ten, kur dabar stovi "raumeningas Angelas, pučiantis Paskutiniojo Teismo trimitą", – pamesto ar nerasto rakto.

Filmo autoriai turbūt man atleis, kad taip nedaug apie juos pakalbėjau. Jie sukūrė šaunų, svinguojantį, ir linksmą, ir liūdnoką filmą, pabuvimą su Jurgiu. "Kinas dosnus – jis palieka mirusius gyviesiems", – tai irgi iš Jurgio Kunčino, kino mėgėjo nuo 1951 metų, "užrašų ant rankogalių".