Panevėžiečių laikas

"Dugne"

Kasmetiniai teatrų mainai sostinės žiūrovams yra vienintelė galimybė susipažinti su kitų miestų scenos naujovėmis. Vaidinti kitokiai nei savo publikai – šio to vertas ir pačių aktorių išbandymas. Pirmoji šį sezoną tokiam išbandymui ryžosi Panevėžio Juozo Miltinio teatro trupė, praėjusį savaitgalį parodžiusi ne tik tris skirtingus spektaklius, bet ir vilniečių aktorių režisūrinius darbus. Beje, šie skirtingi spektakliai atspindėjo ir savotišką teatro repertuaro politiką – nuo klasikos iki nūdienos, išlaikant gana korektišką pokalbio su savo žiūrovais intonaciją.

Nežinau, kaip kitiems, bet man visi panevėžiečių spektakliai susiliejo į vieną besitęsiantį vaidinimą. Nors visus tris statė labai skirtingi kūrėjai, nors visi jie ir pasirodė skirtingu laiku, žiūrint juos Vilniuje spektaklių ritmas ir problematika, net aktorių vaidyba tarsi suvienodėjo. Susidarė įspūdis, kad neskubiai prasidėjęs ir į pokario laikus nukėlęs Mariaus Katiliškio "Miškais ateina ruduo" kai kurių veikėjų biografijomis grįžo ir nūdieniškame Tomo Stoppardo "Tikrame dalyke", o trečią vakarą vaidintas ir po vienu stogu visus subūręs Maksimo Gorkio "Dugne" parodė, kur visi šie veikėjai pagaliau iš tikrųjų atsidūrė.

Tiesą pasakius, toks suvienodėjimas visai nekeistas – matyt, į spektaklius persismelkė Panevėžio miesto dvasia, gyvenimo būdas ar teatro veiklos ritmas, o gal ir ta minėta savo žiūrovams skirta intonacija. Panevėžiečiai stengiasi kurti tikro ir nuoširdaus kalbėjimo, tikros vaidybos, net sceninio intymumo iliuziją, ir šios pastangos vieninteliam tokiam teatrui mieste turbūt garantuoja nerizikingą, retsykiais net kūrybiškai patenkinamą gyvavimą.

"Miškais ateina ruduo" – ne pirmas Akademinio (dabar Nacionalinio) dramos teatro aktoriaus Ramučio Rimeikio spektaklis. Bandęs statyti ir kitokius autorius, šįkart Rimeikis ėmėsi Katiliškio prozos. Gal dėl to, kad tai – "tikras dalykas", o gal dėl to, kad lietuvių autoriai panevėžiečiams ne pirmiena, jo darbas puikiai pratęsia kelerių pastarųjų metų lietuviškos tematikos pastatymų eilę. Tiksliau – gražiai perima Panevėžyje vaidintų "Senojo gluosnio pasakojimų" Vlado Dautarto novelių motyvais estafetę ir susigiminiuoja su Nacionaliniame teatre rodyta Mariaus Katiliškio "Paskendusia vasara" (abiejų spektaklių režisierius panevėžietis Julius Dautartas). Tiesa, Rimeikio spektaklyje stilistinis Katiliškio unikalumas atveriamas tik pirštų galiukais – kūrėjai susitelkia prie romano įvykių, iš jų kuria sceninį veiksmą, tad gražų autoriaus žodį perteikia tik "už kadro" esantis naratorius. Beje, šis naratoriaus balsas, lydintis ir visas emociškai svarbesnes, intymesnes istorijos scenas ne tiek sustiprina jų paveikumą, kiek žiūrovams padeda susigaudyti jausmų potyriuose. Žodis tarsi papildo vidinius veikėjų išgyvenimus, prasiskverbia iki slapčiausių jų minčių ir susieja juos su gan sunkiai realizuojamu besikeičiančios gamtos alsavimu.

Visa kita tarnauja pasakojimui – ateinantys ir išeinantys veikėjai, užsimezgantys ir nutrūkstantys santykiai, užtraukiamos dainos ar grojama muzika, net scenovaizdžio detalės. Šiek tiek susimbolintas, šiek tiek sumodernintas scenovaizdis primena pirmąsias nebuitines lietuvių teatro dekoracijas.

Režisierius, scenografė Giedrė Brazytė, kompozitorius Algirdas Martinaitis, aktoriai (Darius Petkevičius – Tilius, Ligita Kondrotaitė – Monika Doveikienė, Romualdas Urvinis – Doveika, Justina Jukonytė – Agnė ir kiti) taip susitelkę kuria autoriui artimą ir kartu nostalgišką lietuvišką atmosferą, kad patiki, jog realistiškai romantiška lietuvių teatro tradicija – išties gaji, jos neišginsi nei drąsesniais sprendimais, nei kaimiškų atributų ignoravimu. Turbūt jos ir nereikia ginti – ši tradicija, retsykiais vis reanimuojama tai viename, tai kitame teatre, kol kas yra ir vienintelis realus senojo teatro liudijimas – su lietuviškais veikėjų vardais, lietuviškai mąsliais jų žvilgsniais ar liaudiškais pokštais, pagaliau tomis lietuviškomis bėdomis ir aistromis, kurių nei išstūmė, nei pakeitė naujausių laikų dešimtmečiai.

Kasdien matyti vis tuos pačius aktorius, nors ir skirtingus vaidmenis vaidinančius – menkas malonumas. Manyčiau, į tokią situaciją šįkart pateko ir panevėžiečių aktoriai, ir spektakliai, lyg netyčia parodę, kas trupėje svarbiausi, kas ne tokie svarbūs, prie kokių vaidmenų ir kokios vaidybos kuris linkęs, kokių gudrybių griebiasi, norėdamas atrodyti tikras ir nuoširdus. Žinoma, dalį "kaltės" dėl to turėtų prisiimti ir režisieriai – nepakeitė, nepasiūlė kažko naujo, nepastebėjo, jog aktoriai savo pastangomis mėgina kapstytis iš nepatogių vaidmenų, šabloniškų sprendimų. Vaidina tikroviškai, užsidegę, tačiau ta vaidyba tarsi užkliūva už rampos nubrėžtos ribos ir sudužusi pabyra po sceną – spektaklis užsiveria lyg už ketvirtosios sienos, paversdamas žiūrovus vien pasyviais stebėtojais.

"Miškais ateina ruduo"

Labiausiai šiuo požiūriu nepasisekė Rolando Atkočiūno režisuotam Tomo Stoppardo "Tikram dalykui" – puikiai parašytai ir benefisinius vaidmenis žadančiai pjesei, atnešusiai laurus ne vienam Paryžiaus ar Londono scenų aktoriui. Režisierius šią gana žodingą ir lakių frazių nestokojančią pjesę apie kūrybos tiesą ir meilės nepastovumą, apie teatro žmonių kūrybines ir gyvenimiškas kančias pabandė suvaldyti pačiomis teatro priemonėmis. Sukūrė teatro teatre, teatro gyvenime ir gyvenimo teatre rezginį, kuris turėjo savaime išsprogdinti ir rimtą, ir ironišką dramaturgo santykį su savo cecho kolegų kasdienybe. Tačiau bandydamas organizuoti dinamišką, lygiagretų tekstui sceninį veiksmą, jungdamas scenografinius, kostiumų (jų autorius Artūras Šimonis), vaizdų (video režisierius Andrius Jakučionis) ir vaidybos sprendimus, derindamas barokišką teatriškumą ir pilką tikroviškumą režisierius, regis, ne atskleidė visas įmanomas pjesės temas, o suteikė tik dar daugiau chaoso ir dar labiau ištęsė (išskaidė, susmulkino) intrigą. Gerokai linksmiau, ironiškiau turėjęs skambėti spektaklis pavyko tik dramaturgą Henrį vaidinusio Albino Kelerio dėka. Tai pakildamas iki ekscentriškų transformacijų, tai nusileisdamas iki karčiausių suvokimų, visur išlaikydamas gana intensyvų vaidybos ritmą aktorius išskleidė visas įmanomas kuriančio menininko spalvas. Jo partneriai Ligita Kondrotaitė (Ana), Eleonora Koriznaitė (Šarlota), Vidmantas Fijalkauskas (Maksas), deja, taip ir liko tik rezonuojančiais partneriais – paskubomis brūkštelėję keletą ganėtinai aikštingų ir nervingų spalvų, toliau savo "sceninio individualumo" nepasistūmėjo.

Pastaruoju metu į kitą rampos pusę perėjusiam aktoriui Sigitui Račkiui Panevėžyje statytas Maksimo Gorkio "Dugne" – jau ketvirtas režisūrinis darbas. Iki šiol geriau pažinęs Šiaulių ir Klaipėdos trupes, dabar šis režisierius susigundė ir panevėžiečiais. Pastaruoju metu vėl populiari tapusi Gorkio pjesė jam ir trupei galėjo būti puiki sceninės tiesos pamoka.

Perkelti į nūdieną ir įkurdinti ankštuose nakvynės namuose Gorkio veikėjai aktorių lūpomis išties prabilo apie užmirštus ir iš realybės išstumtus žmones, kurie nepaliauja puoselėję lūkesčių. Šiuo požiūriu iškalbingas spektaklio finalas. Aktorius ne nusižudo, o imituoja savižudybę ir ji, virtusi dar ir linksmu spektakliu, švente, nuskaidrina viltingų intonacijų persmelktą pokyčių nuojautą.

Gyvenimo tėkmės intonaciją, kuria buvo pradėtas spektaklis, siekiama išlaikyti iki galo. Tam padeda ir Sergejaus Bocullo dekoracija – iš statybinių pastolių suręstas gultų avilys. Ir net kompozitorius Tomas Kutavičius, tapęs ne tik muzikos autoriumi, bet ir vienu iš veikėjų. Ir režisieriui, atrodo, svarbesnė ne išoriška aktorių vaidyba, o sceninės jų tikroviškos egzistencijos sąlygos. Turbūt todėl čia specialiai nuglaistomi aštresni pjesės kampai, ramiai, kartais beveik žaidybiškai išrutuliojama konfliktiška ar dramatiška situacija. Gyvenimo nakvynės namuose iliuzija kuriama dėl pačios gyvenimo iliuzijos, o jam svarbos ir vertės suteikia ne tiek Enriko Kačinsko Lukos filosofija, ne tiek besimezgančių ir yrstančių santykių modeliai, kiek bandymas imituoti draugėn suburiantį kiekvienos dienos įveikimą. Būtent šis įveikimas suteikia spalvų aktorių kuriamų veikėjų charakteriams, kurias jie tai patys, tai režisieriaus padedami paskleidžia po visą spektaklį – viena vertus, stengdamiesi neprarasti sceninio suinteresuotumo, kita vertus, pernelyg nelaužydami savo kituose spektakliuose kurtų stereotipų.

Suprantama, spektaklis, siekiantis sulieti sceninį ir nesceninį laikus, vaidybos ir nevaidybos niuansus, yra tarsi didinamasis sceninės tiesos stiklas. Dėl šios tiesos aktoriai, regis, beveik lenktyniauja nuoširdumu ir intonacijų intymumu, priversdami režieirių šias lenktynes vainikuoti jau tiesiogiai į žiūrovus besikreipiančių Roberto Zimblio Aktoriaus ir Albino Kelerio Satino monologais. Tačiau pakeitus autoriaus intencijas, kitaip sudėliojus pjesės akcentus, toks hipertrofuotas nuoširdumas gali sukelti ir priešingą reakciją – nakvynės namų gyventojai geriausiu atveju nusipelno gailesčio ir užuojautos.

Paradoksalu, tačiau šie trys anaiptol netobuli panevėžiečių spektakliai susidėlioja į vieną visumą ir dar dėl vienos priežasties.

Visi kartu jie – tarsi mozaikos gabalai, veikiau pasakojimo nuoseklumu, o ne giežta forma, radikaliais ieškojimais ar temų aštrumu primenantys pro pirštus tekančio laiko negrįžtamumą.Panevėžio teatre šis laikas matuojamas valandomis, mums vertinga kiekviena sekundė. Gal todėl nebėra laiko susimąstyti apie teatro siūlomas vertybes.