Dailė

Vidinis fotoaparatas

Janio Avotinio tapybos paroda "Priklausymas" galerijoje "IBID. Projektai"

Monika Krikštopaitytė

iliustracija
Janis Avuotinis. "Našlės namai". 2004 m.

Tokius darbus galima pavadinti bandymu užmegzti ryšį su bauginančia ir susvetimėjusia realybe. Veiksmo planas: akys plačiai atmerkiamos ir sustingstama prieš nereikšmingas akimirkas. Priimame tuštumą ir ji prisipildo. Janis Avotinis tapo tuščius momentus, labai panašius į atsitiktines fotografijas.

Kažkoks vyras prie kažkokio automobilio su kažkuo apie kažką kalbasi. Mes jų nepažįstame, o scena – per toli, kad galėtume išgirsti, apie ką kalbama. Kažkokiame name praeina moteris, kažkas sėdi prietemoje. Kažkoks beveidžio daugiaaukščio fasadas, kurio neatpažintume ir kuris mums nieko nepasakoja. Nei šviesos, nei užuolaidos, nei augalo.

Be patoso Janis Avotinis iškloja ant drobės tas kiauras akimirkas, kurias tik permetame akimis. Nors jos ir sudaro nemažą mūsų laiko dalį, jų paprastai neatsimename. Kine jos visada būna antrajame plane. Nereikšmingas gyvenimo fonas, skirtas tuštumos baimei įvynioti.

Atsidūrusios ant drobės šios akimirkos turi įgauti prasmę ar bent jau būti apmąstytos. Lyg rašytojo pastabos, pretenduojančios jei ne tiesiogiai įsisukti į būsimą pasakojimą, tai bent jau paveikti minties klostymąsi. Jei vaizdai-pastabos nieko nereiškia dabar, gal jie ims reikšti daugiau po kurio laiko? Taps gyvenimo liudijimais?

Regis, menininką smarkiai veikia senasis nespalvotas kinas. Anuomet fiksavimas dar buvo stebuklingas, kupinas pirmapradės nuostabos: "O! Pažiūrėk, kaip viskas atrodo juostoje – čia namas, pro kurį vaikštau..." Visa, kas nufilmuota, prabildavo savo vaizdo jėga.

Nors jauno latvių tapytojo drobės beveik vienspalvės ir netapybiškos, jose plevena paveiki jėga – aistringas nustebimas, godi galia užčiuopti, pagauti vaizdą, įvardyti, įkūnyti trapią ir nykstančią akimirką. Pirmųjų fotografų ir kinematografų fiksavimo džiaugsmas.

iliustracija
Janis Avuotinis. "Susibūrimas". 2004 m.

Šia galia galima naudotis įvairiausiais būdais, įvairiausiais tikslais. Galima naktį su blykste pyškinti miegančius vargetas, galima pasodinti damą tarp gėlių arba įsilieti į kokio nors maišto chaosą. Vaizdai turėdavo būti verti kameros. Tik ne dabar. Dabar kamerą – ir ne vieną – turi beveik visi. Vaizdai buitinėse juostelėse patys neįtikimiausi, tyčiniai ir netyčiniai. Fotoaparatai įtaisyti net mobiliuosiuose telefonuose. Jei įsigeistume, galėtume užfiksuoti kiekvieną savo žingsnį. Panašiai ir yra. Gatvėje ir parduotuvėse tave fiksuoja stebėjimo kameros, mieste – lenkų, japonų, vokiečių ir kt. turistai, namie – namiškiai. Turi likti namie vienas, jei nenori pakliūti į jokią mechaninę akį.

Kaip tuomet įmanomas Janio fiksavimo džiaugsmas? Ir dar toks stiprus?

Aš ir pati stabtelėjau, ieškodama atsakymo. Regis, menininkas atrado savyje slypintį vidinį fotoaparatą, gebėjimą fiksuoti vidinę akimirką. Naujai atrado "fotografavimo" lėtumą. Norint ištapyti akimirką milimetras po milimetro reikia dvasinės koncentracijos. Tai žaidimas su laiku ir vidine materija. Skubėti negalima. Panikuoti draudžiama. Reikia būti tik savimi, tik toje akimirkoje ir tik tiek, kiek reikia – kol teptukas (ginklas) padedamas į šalį. Vaizduoti ne daugiau ir ne mažiau – tik tiek, kiek akimirka atskleidė.

Šitas sutelktas nuoširdumas, šios kiauros antraeilės akimirkos ir daro Janio Avotinio darbus patrauklius. Kitaip jie tik primintų nuobodžiausių Amerikos 7-ojo dešimtmečio atvirukų rinkinį, kur nieko, visiškai nieko, nevyksta nei viduje, nei išorėje. Poroje didesnių darbų galima įžvelgti romantizmo laikotarpiui būdingos melancholijos ir trapumo. Vaiduoklio vaiduoklis.

Tik, man regis, tai nelabai svarbu.