Dėl skonio nesiginčijama?

Neseniai supratau, koks yra esminis lietuvių ir Vakarų bulvarinės žiniasklaidos skirtumas. Geltonieji Vakarų dienraščiai negailėdami detalių aprašinėja įvairių kunigaikštyčių vestuves, o lietuviai tokiomis kunigaikštytėmis paverčia banditų dukras ir aprašinėja jų vestuves. Sakysite, tai skonio reikalas. Lietuviai niekad neturėjo savo aristokratų, o tarpukario Kauno ponios ne ką skyrėsi nuo dabartinių. Tačiau tendencija dugno personažus rodyti kaip normalius žmones yra akivaizdi. Ją kasdien matau per savo televizorių.

Kad gali būti ir kitaip, laimei, dar rodo filmai. LTV (6 d. 22 val.) parodys aktorės, scenaristės Agnes Jaoui ("Sena daina", "Dvidešimt keturios moters gyvenimo valandos") režisūrinį debiutą "Kitų skonio" (1999), laikomą vienu ryškiausių pastarųjų metų prancūzų filmų.

Filmas pasakoja apie vieną verslininką. Jis sutinka aktorę, kuri yra kelnerės draugė, o ši sutinka apsaugininką, kuris dirba su vairuotoju, vežiojančiu interjero dizainerę, kuri yra žmona fabriko direktoriaus, kuris norėtų susidraugauti su menininkais, kurie…

Iš esmės tai filmas apie laimės paieškas ir socialinių barjerų laužymą. Siužeto pagrindas: žmonių, kurių, regis, niekas negali sieti, susitikimai. Kiekvieno filmo herojaus skonis kitoks, tačiau juk žinome, kad priešingybės traukia. (Tuo, matyt, tik ir galima paaiškinti dalies lietuvių intelektualų meilę Prezidentui). Jaoui rodo, kad gyvenime viskas yra įmanoma, o meilė gali sulaužyti bet kokius barjerus.

Tačiau filme "Kitų skonio" nuskamba ir dar viena, mano galva, labai svarbi mintis. Režisierė teigia, kad nuosavo skonio turėjimas gali tapti savigynos nuo tikrovės forma, tam tikra užuovėja nuo chaotiško šių dienų gyvenimo. Tačiau fabriko direktoriui atsitinka atvirkščiai – perimdamas savo naujų pažįstamų skonius, jis taps kažkuo visai kitu. Tiesiog taip prasidės jo asmeniškas kelias į išsilaisvinimą.

Jaoui talento ir filme papasakotos universalios istorijos dėka juostą "Kitų skonio" Prancūzijoje pasižiūrėjo per 3,5 milijono žiūrovų. Filmas lygintas su Woody Alleno, Franko Capros šedevrais. Neturiu iliuzijų, kad "Kitų skonio" pasižiūrės visa Lietuva. Mes labiau mėgstame sunkiasvorius reginius su negabiais politinio teatro aktoriais. Pavyzdžiui, Valentiną Mazuronį, dešimtyje televizijos laidų kartojantį tą patį ir norintį visus susodinti į kalėjimą. Tačiau kas tada žiūrės televizorių? Peliukai Mauzeris ir Surskis?

"B" klasės filmų klasiko Samo Raimi filmas "Iš meilės žaidimui" (TV3, 9 d. 23.05) pasakoja apie žmogų, kuris po to, kai dvidešimt metų buvo beisbolo žvaigždė ir aistruolių numylėtinis, suvokia, kad turi priimti svarbius sprendimus, kurie paveiks ne tik sportinį, bet ir asmeninį jo gyvenimą. Šiame filme įsimena Kevinas Costneris, nors, sako, kad dėl skonio nesiginčijama.

O kaip Jums patinka paauglės, kurios pusryčiams valgo šokoladinį tortą, iki išnaktų skaito magiškas knygas ir studijuoja baltąją magiją? Žinote, kas iš jų išaugs? Sandra Bullock ir Nicole Kidman. Būtent jos vaidina pagrindines Griffino Dunne’o filmo "Praktinė magija" (LNK, 5 d. 20.50) herojes, kurios, nepaisant visų magijų, žino, kad vyrai, kuriuos jos pamils, yra pasmerkti mirčiai.

LTV2 sekmadienio vakare (7 d. 20 val.) parodys turbūt rečiausiai rodomą lietuvių filmą, vienintelį lietuvių filmą-baletą "Eglė – žalčių karalienė", kurį 1965 m. sukūrė Vytautas Grivickas ir Algimantas Mockus. Prisipažinsiu, aš pats jo nemačiau nuo 1965-ųjų.

Ir dar vienas filmas, gal pats svarbiausias, kurio negalima pražiopsoti. Tai Steveno Spielbergo "Šindlerio sąrašas" (TV3, 7 d. 20.35). Kai "Respublikos" leidėjas ir redaktorius leidžia sau nebaudžiamas drabstytis antisemitiniais straipsniais, pravartu prisiminti, kuo tai jau kartą baigėsi. Tačiau ir juodžiausiais antisemitizmo metais atsirasdavo žmonių, kurie aukodavosi gelbėdami žydus. Spielbergo filmas įdomus ne tik tuo, kad atkuria autentišką istoriją. Dėl meninių "Šindlerio sąrašo" vertybių galima ir reikia ginčytis, tačiau jo moralinė ištarmė aiški. Manau, pasižiūrėjęs šį filmą žmogus niekad neteigs, kad padugnių argumentai gali būti verti dėmesio. Jie verti visada likti padugnių argumentais. Ir niekuo daugiau.

Jūsų – Jonas Ūbis