Įbalsinti ežerai

Kristina Inčiūraitė. "Ežerai"

Pietvakarinėje senamiesčio dalyje įsikūrusi "IBID. Projektų" galerija jau pagarsėjusi nauja šiuolaikinio meno erdvė. Pirmajame sezone ši galerija pristatė Artūro Railos, Johno Russello ir Fabienne Audeoud darbus. Žiemos pabaigai "IBID. Projektai" kviečia pažiūrėti naują Kristinos Inčiūraitės videoprojektą "Ežerai". Šiuo žiemišku darbu galėsime pasigrožėti iki balandžio mėnesio.

Videoprojektas "Ežerai" sudarytas iš dviejų dalių – dviejų moterų prisiminimų apie ežerus, jų gyvenime palikusius neišdildomus įspūdžius. Viename iš monitorių girdime K. Inčiūraitės mamos prisiminimus apie kelis Šiaulių miesto teritorijoje esančius ežerus, prie kurių jos tėvai tebegyvena nuo pat savo jaunystės. Kitame monitoriuje – Vaivos Mainelytės pasakojimas apie Aukštadvario rajono ežerus, kurie jaunystėje ją išgarsino nusifilmavus miuzikle "Velnio nuotaka". Pakaitomis tarsi dialogo forma pateikti moterų pasakojimai išryškina prisiminimų kontrastus, nors rodomi skirtingi žiemos nubalinti ežerai atrodo kaip vienas.

Kristina Inčiūraitė savo darbuose siekia pristatyti moterį kaip asmenybę. Autorė mėgina ne tik analizuoti šiuolaikinės moters identiteto bruožus, bet ir kurti naujus įvaizdžius. Ji atsisako moters, kaip reginio, elemento, nes jis šiuolaikinėje visuomenėje vis dar yra iškreiptas. Moterims priskiriami vaidmenys: motina, žmona, meilužė, neištikimoji, gražuolė, blondinė ir t.t. Kinas pristato moteris-svajones, moteris-mitus; tam tikra prasme – vaizduotes moterų tema, bet ne asmenybes. K. Inčiūraitei moteris turi būti girdima, ne tik matoma. Identitetas kuriamas ne vaizdu, o balsu. Savo ankstesniuose darbuose "Skirtumai", "Senmergės", "Repeticija", "Laisvalaikis" ir naujajame "Ežerai" menininkė visiškai įslaptina vaizdo sferą ir verčia įsiklausyti į moters balsą. Moteris nėra matoma, tačiau aktyviai dalyvauja konkrečioje situacijoje. Pasirenkama moters verbalinė identiteto forma. Dviejuose "Ežerų" videoprojekto monitoriuose rodomi ledu ir sniegu padengti ežerai ir pakaitomis atskleidžiamos moterų istorijos. Tai leidžia jas tik įsivaizduoti. Toks autorės metodas yra neįprastas videomene, kur ekrane viskas turi būti gerai matoma. Žiūrint jos videodarbus, reikia klausyti, matymas čia – tik antraeilis dalykas. K. Inčiūraitė ignoruoja jutiminę ekrano erdvę ir visą dėmesį sutelkia į ekrano užkulisius, taip palikdama platų lauką žiūrovo vaizduotei.

Kristina Inčiūraitė. "Ežerai"

Žiūrovas, įpratęs matyti rėksmingą, ryškių spalvų, riksmų ir įtampos prisodrintą šiuolaikinį meną, šioje Kristinos Inčiūraitės parodoje pateks į kur kas ramesnę erdvę. Videofilme rodomi ežerų vaizdai yra švelnių pilkų ir baltų tonų, veikia raminamai ir leidžia atsipalaiduoti klausant moterų prisiminimų.