"Gagarino gatvės" vaikai

Albertas Vidžiūnas (Edis), Egidijus Bakas (Tomas)

"Či bl...č i yr pulytika. Či yr pati kiečiausi pulytikas rūšis. I kol da api šytai šniakam... kadu aš gausiu sava sūp... tu naftas buokšu?" – isteriškai šaukia radikalus "Gagarino gatvės" vaikas Alberto Vidžiūno Edis, įrėmęs ginklą į smilkinį savo elitinei aukai, kurią vaidina Vladas Bagdonas. Tai scena iš Jono Vaitkaus spektaklio "Gagarino gatvė" pagal britų dramaturgo Gregory Burke’o pjesę. Spektaklis gyvuoja jau antri metai, bet tik dabar įgauna tikrąjį aktualumą. Įsiklausykit – ar neišgirsit čia intonacijų iš prezidentinio skandalo sukeltų politinių gatvės manifestacijų? Įsižiūrėkit – ar "Gagarino gatvės" personažai ir jų konfrontacija neprimena šiandien išpopuliarėjusių realių ir virtualių elito ir "runkelių" grumtynių, kurias kaitina bulvarinė žiniasklaida?

Kai prieš beveik dvejus metus "Gagarino gatvė" pasirodė buvusios "Tiesos" spaustuvės patalpose, į spektaklio premjerą atėjo garbaus amžiaus žmogus, kuris prisistatė kaip buvęs spaustuvės darbuotojas. Sakė, kad tai pirmas jo apsilankymas buvusioje darbo vietoje ir jam įdomu susipažinti su dabar čia rengiamomis "meninėmis akcijomis". Galima įsivaizduoti, kokį įspūdį jam paliko ši "meninė akcija" apie darbo netenkančius darbuotojus ir jų iškreiptą revoliucinę kovą už išlikimą, kuri virsta beprasmišku žudymu, suvaidinta buvusioje jo darbovietėje, dabar primenančioje apleistus gamyklos sandėlius. Tokiais momentais teatras nebe atspindi realybę, o pats tarsi tampa jos dalimi, kad primintų žinomo posakio "reality bites" (realybė kanda) prasmę.

Deja, Jono Vaitkaus režisuotos "Gagarino gatvės" neįmanoma ištisus metus vaidinti nešildomose buvusios "Tiesos" spaustuvės patalpose. Todėl spektaklis rodomas daugiausia Jaunimo teatre ir keliauja po Lietuvą. "Gagarino gatvė" jau aplankė visus didžiausius Lietuvos miestus, gastroliavo viename pagrindinių Rusijos festivalių "Baltiskij Dom" Sankt Peterburge, Krokuvos tarptautiniame festivalyje "Reminiscencijos". "Gagarino gatvę" ypač palankiai įvertino Lietuvos spauda, pavadinusi jį spektakliu, kuris "realiai gali tapti kultiniu ir buko pažinimo ištroškusiems, ir teatro madas begaudantiems".

"Gagarino gatvė" yra bene ryškiausias Lietuvoje reto politinio teatro pavyzdys. Tai pirmas lietuvių teatro atsakas televizinėms laidoms, šiuo metu turinčioms absoliučią monopoliją į "politinį teatrą". Manau, kad "Dviračio žynių" personažams ir populiariesiems peliukams tikrai būtų ko pasimokyti iš pagrindinių spektaklio veikėjų. Ir neabejoju, kad pastarieji, susidūrę su televizinėmis žvaigždėmis, tikrai nepritrūktų argumentų. Nes jie – "Gagarino gatvės" vaikai. Personažų tekstai šaudo tikromis mūsų dienų gyvenimo kulkomis su intelektualaus žaidimo ir gatvės parako mišiniu. Paralelių su mūsų tikrove, praeitimi ir dabartimi yra ne tik pavadinime ar siužete. Tikrai išradingas originalaus teksto, parašyto škotiškai gatviniu dialektu, vertimas į Panevėžio, Šiaulių ir jų apylinkių šnektą virsta labai stipria savarankiška meninės išraiškos priemone.

Nors apie karščiausias mūsų dienų aktualijas Gregory Burke’as pasakoja "bulvarinio skaitalo" stiliumi, "Gagarino gatvė" nėra tik pramoginis spektaklis. Kaip žinia, Jonas Vaitkus niekada nekūrė pramogos publikai. Jam visada rūpėjo idėjų kova, pagrįsta skirtingais įsitikinimais ir moralinėmis vertybėmis. Prieš "Gagarino gatvės" premjerą Vaitkus kalbėjo, kad šįkart jam svarbiausia parodyti, koks pavojingas yra aklas politinis angažuotumas, naikinantis bet kokius žmogiškumo daigus. Tačiau spektaklyje nuskamba ir mintis, kad pati realybė prievartauja agresiją, kad žudoma norint išgyventi. Ir kartu perspėjama, kad nuo naivaus tikėjimo populistiniais idealais iki fizinio susidorojimo su kitaminčiais – tik žingsnis...

"Gagarino gatvėje" Vaitkus vaizduoja idealų žlugimą kaip vertybių krachą, vedantį susinaikinimo link. Skirtumas tik toks, kad šįkart Vaitkus kaip niekad juokiasi ir spektaklio juoku užkrečia publiką. Bet patekęs į juoko "spąstus" žiūrovas greit susivokia, kad tai – juokas iš nevilties, tos šiandieninės mąstančio žmogaus būsenos, kurią geriausiai nusako sunkiai išverčiamas rusiškas žodis "bezpredel". Ir šio mūsų gyvenimo "bezpredelo" teatras jau nebegali sutirštinti labiau, negu tai padaryta "Gagarino gatvėje".

Kovo 7 d. Jaunimo teatre "Gagarino gatvė" bus vaidinama paskutinį kartą šį sezoną. Spektaklis skirtas psichiškai ir morališkai stabilios būsenos įvairaus amžiaus, bet jau sulaukusiems 16 metų asmenims.

A.L.