Baleto pamokos

Carole Lagoche šokio meistriškumo pamoka M. Raškovskio nuotr.

Neseniai M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus viduriniųjų ir vyresniųjų klasių mokinius šokio meistriškumo mokė Paryžiaus muzikos ir šokio konservatorijos pedagogai Sergejus Solovjovas ir Carole Lagoche. Jiedu į mokyklą atvyko Baleto skyriaus vadovo Petro Skirmanto kvietimu. Jaunesniems skaitytojams priminsiu, kad praeityje S. Solovjovas buvo žymus Maskvos Didžiojo teatro solistas, o baigęs baleto artisto karjerą kelerius metus šokio meno paslapčių mokė jaunuosius Italijos baleto šokėjus. Dabar jis jau septintus metus vadovauja Paryžiaus konservatorijos Šokio katedrai. C. Lagoche – kadais garsi Paryžiaus "Grand Opéra" teatro baleto solistė. Viešnagės metu pakalbinome pedagogus.

Baleto menas kritikų vis tebelaidojamas. Ar iš tikrųjų jis miršta?

Sergejus Solovjovas: Baletas, juolab klasikinis, visuomet buvo ir bus. Kalbos, kad jis numirė – tušti žodžiai. Miršta prezidentai, mirsime mes, bet baletas nemirs. Kai žmogui sunku ir nori pamatyti kažką gražaus, svajingo, jis eis žiūrėti klasikinio baleto. O kai žmogus pasiilgs ko nors jaunatviško, pasirinks šiuolaikinį baletą. Tai patikrinta amžių patirtimi.

Ar jūs realizavote save kaip šokėjas?

S. S.: Žinoma, ne! Mes visą savo bagažą perduodame vaikams. Pavyzdžiui, Maris Liepa to, ko nepadarė, perdavė savo vaikams Andriui ir Ilzei, ir mūsų kartai. Baleto "liga" bandome užkrėsti vaikus. Sužavėjo Baleto skyriaus mokinių koncertas, parodytas M. Liepos knygos pristatymo renginyje Vilniaus rotušėje. Galėdami pasirodyti, jaunieji šokėjai buvo laimingi, smagu buvo į juos žiūrėti. Abi pusės praturtėjo.

Kuo būsimieji šokėjai Lietuvoje, Rusijoje ir Prancūzijoje skiriasi ir kuo panašūs?

S. S.: Sudėtingas klausimas. Žinoma, kad visi skiriasi. Pirmiausia skiriasi nacionalinės tradicijos. Visgi pirmiausia vaikai skiriasi ne tiek nacionaliniu charakteriu, kiek turimomis buitinėmis sąlygomis, aplinka, kurioje jie išauklėti. Skaudu, kad Maskva tapo pernelyg vartotojišku miestu, vaikai nuo mažumės pasidarė materialistais. Tokie vaikai iš pat ryto negalvoja, kaip geriau atlikti prie lazdos trenažą. Vertybės šitaip susimaišė. Prancūzijoje padėtis panaši: vaikai nebemoka 8 padauginti iš 8, nes tai už juos padaro kompiuteris. Nebe bobutės seka pasakas apie Miegančiąją gražuolę ar Pelenę, bet peliukas Mikis su ančiuku Donaldu iš televizoriaus!

Vilniaus vaikai, nors pedagogai ir sako, kad berniukai – chuliganai, yra nepretenzingi. Paryžiuje vaikai labiau išlepinti, su pretenzijomis. Paryžiečių kitas mentalitetas, kitas išauklėjimas. Ten iš kartos į kartą perduodamos bendravimo manieros: reikia šypsotis, nesvarbu, kad kitaip galvoji. Aš beveliju savo nuomonę pasakyti į akis.

Visur yra gabių ir mažiau gabių mokinių. Pedagogo darbas – pasiekti maksimalių rezultatų. Tačiau apskritai visi vaikai gabūs.

Nėra negabių mokinių, yra tik netalentingi pedagogai!?

S. S.: Jeigu vaikai netalentingi, bet pedagogų pastangomis kažko pasiekia, vaikai sako: "Mūsų nuopelnas!". O kai mažiau gabūs ar tingūs mokiniai nieko nepasiekia, kaltinami pedagogai. Visuomet taip buvo ir bus. Visuomet, vertindamas mokinius, prisimenu savo mokslo metus, bandau įsivaizduoti esąs jų vietoje. Man norėjosi būti geriausiam, sulaukti pedagogo dėmesio, pagyrimų ar pabarimo. Kiekvienam vaikui reikia dėmesio.

Vaikams nuolat kartoju savo principą: nėra netalentingų žmonių. Nuo to, kaip pedagogas sugebės palaikyti su mokiniu abipusius ryšius, priklausys šio gabumų atsiskleidimas. Arba jis visai neatsiskleis. Nėra netalentingų žmonių, juolab vaikų. Tas pats pasakytina apie baleto mokinius ir Prancūzijoje, ir Rusijoje, ir Lietuvoje.

O kodėl dirbate ten, ne Maskvoje?

S. S.: Todėl, kad įdomu. Viskas prasidėjo draugams paakinus išsiųsti dokumentus, dalyvauti konkurse. Jame laimėjau. Pasirašiau keleriems metams sutartį.

Ar nesigailite ją pasirašęs?

S. S.: Nieko niekada nereikia gailėtis – toks mano principas. O kai pasirašinėjau sutartį, nežinojau, kas manęs laukia. Įdomu, kai nežinai ateities. Be to, nuo seno Rusiją su Prancūzija sieja kultūriniai ryšiai. Tai patvirtina daugelis pavyzdžių. Marius Petipa mus, rusus, išmokė šokti klasikinį šokį, o rusai Vaclovas Nižinskis ir Michailas Fokinas – prancūzus šokti šiuolaikinį šokį. Dabar mes geriau šokame klasiką, o prancūzai stipresni šiuolaikiniame šokyje. Gal tai išbalansavimas.

Turbūt ateis laikas, kai mes geriau negu prancūzai šoksime šiuolaikinį šokį.

Ar gyvendamas ir dirbdamas Prancūzijoje galite išlikti savimi?

S. S.: Visuomet buvau ir lieku savimi, bet kiekviena kultūra turi savo normas, kurias reikia gerbti. Todėl nuvykus į kitą šalį revoliucijų daryti nepridera. Reikia gerbti tautą, tuos žmones, kurie daugelį metų dirbo iki manęs.

Būtų neteisinga, nekultūringa atvažiavus pasakyti: "Viskas yra ne taip, kaip turi būti". Net jei supranti, kad tavo kolega pedagogas neatitinka aukščiausios kvalifikacijos reikalavimų, privalai jį gerbti, nes jis darbui atiduoda visą save. Ne mums spręsti vieniems apie kitus. Viską parodo laikas.

Ką jūs asmeniškai gavote iš darbo Vilniuje?

S. S.: Patyriau malonumą. Turėjau progą susitikti su dalimi čia dirbančių pedagogų, su kuriais mokiausi Maskvoje ir nesimatėme 10 ar net daugiau metų. Malonu, kad jie, kaip ir P. Skirmantas, nepaisydami jokių sunkumų tęsia savo darbą. Mes, pedagogai, nelaukiame dėkingumo, nes tokia mūsų profesija. Galiausiai baletas – nepaaiškinama liga. Kiek būna ašarų, nusivylimų, norisi viską mesti. Tačiau nepaliauji dirbęs.

Ar iš pamokų metu girdėtų jūsų pastabų galima daryti išvadas, kad mūsų moksleivėms trūksta vidinės laisvės?

Carole Lagoche: Taip. Bet tai normalu, nes iš pradžių reikia išmokti technikos, ji be galo svarbi. Negalima, neįmanoma visko pasiekti vienu metu. 2003 m. Graso konkurso laureatė Jurgita Dronina yra pasiekusi tam tikrą lygį, su ja įdomu dirbti keliant jos artistiškumą.

O ką darbas su baleto skyriaus mokiniais davė Jums asmeniškai?

C. L.: Vyko abipusiai naudingas bendradarbiavimas. Jūsų mokykloje dar dėstoma pagal rusų metodiką, kuri skiriasi nuo mūsiškės. Man buvo vertinga sužinoti, kaip pasvyksta taip sustiprinti jūsų šokėjų nugaras. Kalbant apie bendradarbiavimą, viliuosi, kad Čiurlionio mokyklos Baleto skyriaus pedagogai galės atvykti į mūsų konservatoriją.

Ką manote apie mūsų pedagogus?

C. L.: Per mažai bendravome, kad galėčiau ką nors iš esmės spręsti. Pas jus, kaip ir pas mus, yra dvi pedagogų kartos – vyresni ir jauni, keičiasi pedagoginė metodika.

Žinau, kad LNOBT Jūs žiūrėjote spektaklius "Šventasis pavasaris" ir "Carmina burana". Būtų įdomu išgirsti Jūsų, kaip nešališkos baleto specialistės, nuomonę apie juos.

C. L.: Pirmasis baletas nepatiko, o "Carmina burana" padarė geresnį įspūdį, nes choras gerai atliko nuostabią muziką. Nepaprastai patiko japonė šokėja Miki Hamanaka.

Ko palinkėtumėte mūsų moksleiviams?

C. L.: Viliuosi, kad jie visi taps šokėjais. Tai – ne profesija, bet pašaukimas, ir ne kiekvienam pasiseka tapti tikru baleto šokėju. Vieniems pristinga fizinių duomenų, kitiems pritrūksta vidinių, artistinių sugebėjimų. Jeigu pavyksta tapti šokio šeimos nariu, tai nuostabu!