"Mirties šokio" paradoksai

Prieš pusantrų metų Vilniaus savivaldybės choras "Jauna muzika" iškėlė reikšmingą iniciatyvą – rengti koncertus Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, remiant sumanymą atstatyti šios bažnyčios vargonus. Pirmuosius vargonus čia XVIII amžiuje buvo pastatęs žinomas meistras G.A. Zelle. 1884 metais jų vietoje atsirado J. Radavičiaus pastatytas instrumentas. Deja, jis žuvo Antrojo pasaulinio karo gaisruose.

Nuskambėjus vienuolikai ciklo programų, didėjantis publikos antplūdis rodo iniciatyvos gyvybingumą ir kultūrinį bei visuomeninį aktualumą. Nors ir suformavęs nuolatinių klausytojų būrį ir užsitikrinęs anšlagus, choras "Jauna muzika", stabiliai išlaikantis solidžią profesionalią kokybę, siūlo publikai vis naujus netradicinius sumanymus.

Su didžiuliu entuziazmu klausytojai sutiko kelias pastarąsias ciklo programas, kuriose girdėjome džiazo žvaigždes P. Vyšniauską, S. Sasnauską ir J. Milašių, sėkmingai karjeras pradedančius operos solistus J. Gedrimaitę ir M. Zimkų.

Išeities taškas – kūrybingumas ir žanrų bei stilių sintezė, leidžianti pakilti virš sustabarėjusių akademizmo rėmų, naujo repertuaro paieška. Optimali paspirtis einant šia kryptimi – įvairiapusis kolektyvo meno vadovo Vaclovo Augustino, choro dirigento, kompozitoriaus, buvusio roko grupės "Antis" atlikėjo, patyrimas.

Ciklo koncertas vasario 29 d. jungė muziką su teatro elementais. Programoje – Hugo Distlerio "Mirties šokis" (Totentanz) ir motetas "Šlovinu Viešpatį" (Lobe den Herren) bei Michaelio Radulescu Vokiškosios mišios (Deutsche messe in F). Dalyvavo aktoriai Birutė Mar, Rasa Kulytė ir Egidijus Bakas. Dirigavo V. Augustinas.

Hugo Distleris – muzikos istorijos "balta dėmė". Neilgai gyvenęs (1908–1942), nedaug sukūręs.

Nors entuziastai šį kūrėją pakrikštijo genijumi, nors Liubeke yra jo vardu pavadinta gatvė, informacijos apie Distlerį tenka ieškoti "su žiburiu". Gimęs Niurnberge, mokęsis Leipcigo konservatorijoje, vargonavęs Liubeko šv. Jokūbo bažnyčioje, Distleris aiškiai buvo ne savo laikmečio vaikas.

Kruvinų to meto Vokietijos "dekoracijų" nepajėgė jam užstoti nei kūrybos idealai, nei pasitraukimas į religiją. Tragiškas gyvenimo kelias stūmė į aklavietę. Išsivadavimas tebuvo vienas – atsuktas dujų čiaupas...

Kaip galima būtų apibūdinti "Mirties šokį", amžiną, per pasaulį ir kultūras klaidžiojantį siužetą? Beprotišką nevilties simbolį, kolektyvinės pasąmonės ritualą?

Kaip šį siužetą suvokė ir perteikė Distleris, be abejonės, jautęs, kad ir pats yra verčiamas šokti pagal mirties dūdelę?

Paradoksalu, bet – labai (gal apgaulingai?) šviesiai. Permatomai. Aiški ir grakšti kūrinio forma, krištolinė struktūra. Pamatas – grynieji konsonansai. Viskas kaip ant delno – choro giedamos sentencijos, aktorių skaitomi intarpai. Lakoniška dalių trukmė, kartais suspausta iki muzikinio aforizmo. Taupios it grafikos priemonės. Renesansinio mąstymo algoritmai.

Muzikinės minties skaidrumą lemia tekstas. Poeto Johanneso Klöckingo eilių pirmavaizdis – sentencijos iš Liubeko Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje buvusio paveikslų ciklo "Mirties šokis", nutapyto 1463 metais.

Perdėm didaktiškos? Tik paviršutiniškam žvilgsniui. Atidžiau įsiklausius, jų prasmė muša kaip varpas: "Pasaulis – tavo jūra, jūrininkas – Dievo dvasia, laivas – tavo kūnas, tai siela juo namo keliauja", arba: "Šviesiausią šviesą šiame gyvenime išvysi ne kitaip, kaip leidęsis į pačią tamsumą".

Aktorių skaitomas tekstas mikrofonizuotas. Tai leidžia imtis įvairių deklamavimo priemonių. Jų amplitudė – nuo šnibždesio ir savotiškų kalbamų "tercetų" iki skandavimo. Vaizduodami atskirus personažus, aktoriai keičia balso toną ir dinamiką.

Muzika artimai susijusi su kalbamu tekstu. Bet jai tenka akivaizdi pirmenybė. Įspūdingos akordų vertikalės, raiškūs polifoniniai epizodai, staigūs nuotaikų svyravimai – "Jauna muzika" ir V. Augustinas nuosekliai įgyvendina kompozitoriaus koncepciją. Konfrontuojančią su, regis, baisia ir žiauria tema. Kūrinio optimistinę gaidą dar labiau sustiprina šviesi skambesio paletė, kurioje atsiranda vietos ir romantiniams praskaidrėjimams, ir lyrizmui.

Motetas "Šlovinu Viešpatį" ir M. Radulescu Vokiškosios mišios išlaiko ir paryškina tą pačią nuotaiką.

Programa "Mirties šokis" pabrėžė pagrindinius choro "Jauna muzika" koncertinės veiklos bruožus: aukštą atlikimo lygį, kūrybiškumą ir įdėmų žvilgsnį į klausytojų poreikius – tris būtinas šiandienos "muzikos marketingo" dedamąsias.