Naujas "Skrajojančio teatro" projektas

Regimantas Adomaitis (Kazanova) ir Aurelija Tamulytė (Sofia) A. Zavadskio nuotr.

Po 1999 m. Jono Vaitkaus statytos Mike’o Cullenno "Anos Veis" "Skrajojantis teatras" buvo netrumpam "nutilęs". Teatro prodiuseriai Jonas Vaitiekaitis ir Juozas Pocius laukė ne tik tinkamos progos, bet ir tinkamos pjesės. Prieš bene tris savaites TV "Kultūros namuose" rodytas reportažas apie repetuojamą "Kazanovą" ir buvo užuomina į naują nepriklausomą "Skrajojančio teatro" projektą. Šis projektas – tai spektaklis pagal čekų kilmės vokiečių dramaturgo Karlo Gassauerio pjesę "Kazanova Duchovo pilyje", kurio premjera įvyks kovo 12 d. "Lėlės" teatro scenoje.

Per du repeticijų mėnesius daug kas pasikeitė: režisierius, scenovaizdis, pats spektaklio sumanymas. Nepasikeitė tik aktoriai – Regimantas Adomaitis ir Aurelija Tamulytė, jie ir vaidins dviem aktoriams bei dviem veikėjams skirtą "Kazanovą". Adomaitis kurs legendinį suvedžiotoją, kuris, sulaukęs garbaus amžiaus (70 metų), gyvena ir dirba Dukso pilies bibliotekoje. Būtent čia, Dukse, Bohemijoje, gimsta 12 tomų Kazanovos memuarų – jo intymaus gyvenimo ir susitikimų su imperatoriais, kardinolais, filosofais, politikais, valkatomis ir prostitutėmis nuotykiai. XVIII a. Kazanovos tekstuose atsiveria kaip savo laiko gyvenimo enciklopedija, aprašyta jaukiame pilies kambaryje su patogia lova ir karšta žolelių arbata, bet stokojant žmogiškos šilumos.

Į spaudos konferenciją sukvietę kūrėjai prisipažino, kad bendros kalbos su čekų režisieriumi Michalu Tarantu po mėnesio repeticijų taip ir nepavyko surasti. Išsigelbėjimu tapo atsitiktinai Lietuvoje viešėjęs, dabar Kanadoje gyvenantis ir dirbantis, ten pat ir režisūros magistro mokslus baigęs aktorius Sakalas Uždavinys. Jis sutiko ne tik baigti spektaklį, bet ir sukurti savą "Kazanovos" versiją, visai kitokią nei ankstesnė; spektakliui iš pradžių tik talkinusi dailininkė Renata Valčik dabar tapo ir jo scenografe.

Anot Uždavinio, Gassauerio pjesė nėra mums įprasta ar priimtina, greičiau skirta sotiems miesčionims, kurie vakare ateina "pasiklausyti" spektaklio, o po to ramiai išsiskirsto į namus. Ankstesnis režisierius buvo sumanęs pateikti paskutinius Kazanovos gyvenimo metus antikvarinėje (ir butaforinėje) aplinkoje su gausybe indų ir rakandų, dabar kūrėjams svarbiau pats Kazanova: ką reiškia šie raštai jam, ūmaus charakterio rašytojui ir fantazuotojui, gyvenančiam pilyje tarsi spąstuose, kur jo niekas nesupranta; galbūt jis keičia savo prisiminimus, gražina juos savo lakia fantazija? Norima ne tik atverti ir atgaivinti Kazanovos fantaziją bei kūrybiškumą, bet ir pačiai pjesei suteikti sceninės logikos ir įtaigumo.

Anot Regimanto Adomaičio, pjesė, su kuria jis susidūrė, labiau panaši į telefonų knygą: surinktos ir sulipdytos įvairios Kazanovos gyvenimo nuotrupos, o kad įgautų dar ir dramišką pavidalą, sumanytas antras veikėjas – Sofija. Bet kadangi aktoriui vis dar smalsu išbandyti bet kokią dramaturgiją, o ne tik "sėdėti prie židinio ir gerti arbatą", jis ir sutiko vaidinti. Beje, suvaidinti Kazanovos aktorius nesistengs – tai visų pirma sceninis personažas, ir jį buvo įdomu kurti.

Kol kas tai pirma lietuvių teatro pažintis su įvairias kino ir literatūros interpretacijas patyrusia Kazanovos legenda. Lietuvių kalba Kazanovos "Memuarus" 1993 m. išleido leidykla "Lukas", o 1999 m. Luco Goldoni knygą "Kazanova: romantiškas šnipas" – "Tyto alba".

7md inf.