Tekančio laiko atspaudai

Algimantas Kunčius. "Čiuožykla Jaunimo stadione". 1963 m. (dabar čia Seimo rūmai)

Praėjusią savaitę Lietuvos Nacionaliniame muziejuje atidaryta Algimanto Kunčiaus fotografijų paroda "Fotografuota Vilniuje 1963–1970 m." savotiškai pratęsia 2001 m. šio muziejaus surengtą Vilniaus fotografijos parodų epopėją. Ta proga ir kalbamės su autoriumi.

Kaip atsirado ši paroda ir kodėl ji – iš Jūsų archyvo, ne dabartinė kūryba, o 7-ojo dešimtmečio Vilnius?

Tiesiog kartą vienoje senųjų Vilniaus fotografų parodoje Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė man ir sako: "Tai gal ir Jūs, pagyvenę Vilniuje, galite ką nors padaryti?". Sakau, gerai, kada nors, dar pagalvosiu, ačiū. Ir pradėjau – nuo 1963 metų, galvoju, trauksiu iki 2003-iųjų. Bet paskui pasikapsčiau po tuos savo archyvus – siaubas, jų per daug! Išsižiojau, negaliu užsičiaupti. Sakau, žinot, išsigandau. O ji patarė nors pirmą dalį pateikti. Iškart pagalvojau, kad man pačiam labai įdomi mano jaunystė, kurios aš dar buvau nerealizavęs – ir dėl tuometinių sąlygų, ir dėl to meto meno sampratos.

Jei paroda – kolektyvinė kūryba, tai šita man – pati geriausia ir pati įdomiausia. Pirmą kartą šiek tiek pasinaudojau puikaus meistro Algirdo Juodžio spausdinimu, eksponavimą patikėjau profesionalei Gražinai Pajarskaitei. Man labai artimas jos supratimas, ji puikiai išdėliojo medžiagą erdvėje. Aplinkui – monumentalūs kvadratai, kartais lengvi, romantiški. Čia išryškėja mano paties įvaldytas vaizdo komponavimas kvadrate. Norėjau suformuoti kažką stabilaus šitame formate. Kvadratas – klasikinis pastovumo ženklas. Pajarskaitė tą struktūrų judėjimą sudėjo dviem aukštais. Tiesiog genialiai atskyrė nuo kitų tą mano "mažąjį princą" ir dramblį Latako gatvėje – ten buvo, gal ir dabar yra, "Pergalės" konditerijos fabrikas su dideliu ventiliatoriumi ir amžinai atviru langu. Pro juos kvapai pasklisdavo po visą kvartalą, iki priklumo. Maži vaikai kaip musės prilipę prie jo uostydavo. Jau keturiasdešimt metų galvoju, kada gi atspausiu tą berniuką?

Kodėl jo negalėjote pasidaryti? Atrodo, taip paprasta – jei jau nufotografuota, paėmei negatyvą ir išryškinai...

Nebuvo atėjęs laikas, matyt. Kuo buvau užsiėmęs? Juk buvo portretai, reikšmių, svarbių dalykų paieškos, o čia toks kasdieniškas motyvas, elementarus, neįtelpantis į kokią nors tuo metu tinkamą koncepciją. Ne tas laikas buvo, kita meno samprata.

O kokia ta samprata buvo?

Na, vienos labai reikšmingos fotografijos, raiškaus paveiksliškumo, išbaigtumo siekimas. Dar turėjai suformuoti savo braižą, stilių, kad būtum atpažįstamas, kad būtų matoma, kur yra tas tavo "aš". Tai nebuvo taip jau sunku, bet man pačiam visi tie dalykai nerūpėjo, rūpėjo tiktai gerai padaryt tai, ką matau natūroje, kas man įdomu. Na, čia daug žodžių nerasiu. Ne visada gali išsakyti, kas tie amžini bruožai, kaip juos atskleidžia kasdienybė, žmogaus poza, žmogaus būsena, judesys, aplinkos judėjimas, kai tu esi to statiško–dinamiško, amžino–kintamo dalyvis.

Bet pragyvenau dar keturiasdešimt metų ir dabar įdomu, nes tai buvo mano laikas, mano jaunystė. Pavyzdžiui, štai toks trapus kadras "Pavasaris senamiesčio kieme", kur ateina mergytė balta suknele. Irgi svarsčiau, kada tai padarysiu? Baisiai sunkus negatyvas, nepaprastai – priešpriešinė šviesa, lyg į šulinį, beveik įkypai krenta, ir dar ten yra vos matomas tėvo batas ir pirštas su cigarete, ir tie kabantys skalbiniai, ir tie pavasariniai želmenys, išnešti ir pastatyti atsigauti, ir tos mergytės ėjimas – tai yra amžinybės dvelksmas, kai neprimeti savo valios ir tau svarbus fotografavimo momentas, o tavo pasirodymas nesugriauna to vyksmo, kuris yra šventas kaip saulės šviesa, kaip vandens srovenimas, kaip kvapas. Tu atėjai ir matai, kad čia vyksta stebuklas, tai stulbina, bet ramiai, ne kaip nors angažuotai. Visa tai daryta be jokio užsakymo. Todėl dabar šitie atspaudai ir atsirado, kai esu laisvas nuo tarnybos, kuri verčia kažką daryti – ne prievarta ar su šautuvu, bet dėl išlikimo, dėl duonos. Dabar pradėjau dirbti kaip reikiant, turiu daug medžiagos, kaip žmonės sako, "bitė medų neša", bet tai netiesa. Mes visi renkam medžiagą ir tik paskui tas medus pasidaro. Kai 1977 m. sutikau Joną Meką, jis pasakė: "tu pagyvenk dar, tada ir pradėsi dėlioti".

Tos jūsų kasdieniškų stebėjimų dėlionės – lyg kino juosta...

Galbūt jums ir peršasi tas kino juostos įspūdis, bet ne, gal čia greičiau nutrūkusi kino juosta, kuri vis kartojasi. Man patiko stebėti veiksmą – netalpinti visko į vieną kadrą. Bet tai nėra kino ilgesys. Eini gatve ir visą laiką stebi, matai erdves, kadruoji, eini, procesas vyksta, tu neini ieškodamas ko nors konkretaus. Aš niekad nėjau fotografuoti kokio nors konkretaus motyvo. Bet šiaip, eini ir išeini, kaip Miškinis sakydavo: "eisim, broliai, pasdairyti, žalių žolynų lankyti", o paskui – "man dalgelis kieto plieno, eisiu pjauti žalio šieno". Fantastika – man čia tokia graži prasmė, kad jis eina ne į darbą, ne į lažą, o eina į žolynus – lankyti juos ir pasidairyti, o nudirba darbą. Tai man taip ir išėjo gyvenime kaip tam kraštiečiui (mano tėvas kartu su Antanu Miškiniu viename kaime gyveno). Taigi išeidavau pasdairyti ir Vilniaus gatvių aplankyti, einu gatve, saulė šviečia, smagu. Pavyzdžiui, yra tokia viena dėlionė. Bernardinų bažnyčioje kažkada buvo Dailės akademijos diplominių darbų sandėlis. Buvo šalta žiema, ėjau pro šalį, kažkodėl įėjau ir pamačiau, kad pro langus Bulhako spinduliai kad duoda, nuo to garuojančio šalčio tokie srautai eina. Susijaudini ir susijaudinęs ištįsti kaip panelė prieš vaikiną. O ten buvo skulptūros – sėdi dvi figūros, jaunuolio ir merginos, ir tarp jų toks flirtas vyksta tuose spinduliuose, skulptūrų flirtas, džiaziukas.

Džiazas, rodos, labai artimai susijęs su Jūsų fotografija. Jūs ir pats kažkada grojote, net rimtai studijavote muziką.

Man visada trukdė nustatyta tvarka, reglamentas, todėl ir bėgau iš visur. Todėl džiazas ir fotografija man buvo ramybės salos, ne ramybės, o vilties, kad aš ten galiu būti laisvas nuo kažkokio teksto, kuris mane įpareigoja laikytis tvarkos. Gyvenime nesu itin tvarkingas, bet fotografiją galiu padaryt labai išbaigtą. Čia gal net prieštaravimas sau pačiam – mano dirbtuvėje viskas suversta, bet aš tame chaose žinau, kur viskas yra. Fotografijoje viską noriu padaryti iki galo.

Ar ne todėl ir vengiate spalvos?

Man teko ilgai gyventi su Antanu Gudaičiu. Mačiau, kad jei jau dirbi su spalva, tai turi ją valdyti nuo pat pirmo taško. Ant balto lapo prasideda tavo regėjimas, tu ne tik siužetus kuri, bet pradedi dėlioti spalvas ir jas visiškai valdai. Ir todėl man patinka tie tyčia padaryti spalvojimai, sušildantys tonavimai, kaip, pavyzdžui, amžinatilsį Budvyčio. O šiaip spalvota profesionalų fotografija yra labai reikalinga, ji atlieka kitą funkciją. Bet, tarkim, kai kalbi, atrodo, nebūtina sakyti, kad žolė žalia ar dangus mėlynas ir t.t. Man artimesnės juoda ir balta, jos mąslesnės, čia daugiau prasmių.

Vis dėlto, kodėl šioje parodoje apsiribojote tais septyneriais metais?

Daug kam keista – kodėl? Paroda labai autobiografiška – gyvenau Kaštonų, buvusioje Zigmo Angariečio, gatvėje ir eidavau į "Kultūros barus" Lenino (dabar Gedimino) prospektu, paskui iš ten – į filharmoniją su kokia nors užduotimi. Pavyzdžiui, turėjau užduotį nufotografuoti Richterį "Literatūros ir meno" viršeliui, gali įsivaizduoti? Buvau visas šlapias – ką daryti su Richteriu? Niekada nebuvo galima fotografuoti grojimo metu, tada tie fotoaparatai smarkiai "kaldavo". O aš turėjau tokį objektyvą "Jupiter 6", labai jautrų rusišką teleobjektyvą ir jokio pašvietimo, jokių blyksčių, nieko. Fone – vargonai, o Richteris groja – ką dabar daryti? Rečitalis, be jokių orkestrų, kai galėtum slapta nufotografuoti. Ir pastebėjau, kad baigęs groti jis atmeta rankas ir atsilošia, jo galva tokia – labai gražus profilis. Ir sėdi taip kokią sekundę. Aš jį "prisitraukiau", susiradau vietą ir galvoju, ar spėsiu nufotografuoti, nes viskas taip netobula. Richteris baigė, rankas atmetė ir sustingo. Tokia tyla, aš dar nespaudžiu, laukiu aplodismentų, negaliu fotografuoti, viskas, galvoju, nepadarysiu to, ką norėjau. Bet, laimei, jis liko sėdėti dar keletą sekundžių, kai pasigirdo plojimai, o aš bym su tuo fotoaparatu. Ir viršelis buvo liuks, toks su grūdeliu, Richteris atsilošęs. Būdavo įdomu ir kartu šventvagiška, siaubas fotografuoti grojimo metu, tai aš paskui atsisakiau.

Algimantas Kunčius. "Drąsi kalėdinė eglutė". 1966 m. gruodžio 24 d.

Vis dėlto paroda yra ir apie Vilnių. Koks jis jums – atvykėliui iš Kauno – tada atrodė?

Jaunas buvau, jautrus, kai atvažiavau iš Kauno. Beje, mane, iš provincijos atvažiavusį mažo miestelio vaiką Kauno modernas labai pritrenkė – tai buvo tobula, taip tobula, kad paimi už durų rankenos ir nepaleidi. Dizainas. Prieini prie mygtuko paspausti skambutį – dizainas. O kai į Vilnių atvažiavau, tai nustebino ne kokybė, o kažkoks substancinis miesto auros nusėdimas.

Kai pirmąsyk pažvelgiau į Kauną (ten atsidūrėme bėgdami nuo tremties) nuo Vilijampolės kalno, pamačiau Prisikėlimo bažnyčios pastatą. Ir man atrodė, kad matau kažkokį Babelio bokštą. Paskui aš ten dirbau radijo fabrike ir iš ten išvažiavau į Vilnių – iš to raudono bokšto. O Vilnius, žvelgiant iš kalvų, tarsi turi galingą gūžtą, lyg paukščio susuktas lizdas. Ir tai, kas dabar vyksta, yra katastrofa, bet niekur nedingsi. Sakau, kad visus tuos dangoraižius, jei būčiau kompiuterininkas (kaip Navakas kažkada žaidė), visus juos iškliurkinčiau ir pastatyčiau Šeškinėje. Atitraukčiau nuo gūžtos, nuo to švento lizdo.

Mat Vilnius tada buvo labai vientisas, jis buvo labai vienodai nusenęs. Tarsi vienas kūnas – kur eini, visur vienodai sena. Ir Jonas išdaužytas, ir Kotryna, o Kotryna tai nedaug ir dabar tepažengė, vargšė gražuolė barokinė Vilniaus karalaitė. Mane Vilnius pirmiausia veikė kaip miesto substancija, tokia savastis, labai labirintiškas, netikėtumų pilnas ir visą laiką toks pūpsantis lyg gyva terpė. Vilniaus gyvybė tokia įdomi, kompaktiška. Apie tokį Vilnių ir knygą tada dariau. Neatsimenu, kaip ten buvo, bet kažkas pasakė, kad "Minties" leidykla norėtų knygos apie Vilnių. Tai aš surizikavau pasisiūlyti, jie peržiūrėjo, patiko, bet sunerimo, kad miestas labai sugriuvęs, bet juk jis tikrai buvo sugriuvęs. Nebuvo kitos išeities, senamiestis buvo toks, niekas nerestauruota. Kai su Vytu Kalinausku paruošėme maketą, visi susėdo, pažiūrėjo ir nutilo. Tai buvo 1969–1970 metai, artėjo Tarybų Lietuvos trisdešimtmetis… Bet buvo ten toks Bieliauskas, spaudos komiteto pirmininkas. Tai tas sako: "Na ką, čia romantika, gali būti". O toks vienas buvo labai išsigandęs dėl pavadinimų, sako: "Šventas Jonas, Šventa Ona, gal jų nereikia, gal pavadinkim "Onos bažnyčia" ar panašiai". Tai Kalinauskas ir sako: "O kaip tada, mieli draugai, pavadinsim Visų Šventų bažnyčią? Bus Visų bažnyčia?" Oi ne, ne, tada jau ne. Tai tokie kalambūrai su ta knyga buvo.

O paskui, po 1970 metų, prasidėjo Vilniaus rekonstrukcija ir restauracija. Tada buvo atsiradę visokių utopiškų, baisių idėjų, pavyzdžiui, pravaryti kažkokį prospektą, vos ne kaip Minske. Kitką stengėsi rekonstruot moderniai, bet tie nauji pastatai buvo tokie negyvi, nekokybiški ir man jau norėjosi žiūrėti kritiškai. Šitoje parodoje nėra kritikos, jokios socialinės kritikos, nieko, čia tiesiog santykis su keista miesto dvasia, kuri kažko laukia, užsilikusi nuo kažkada per amžių amžius, toks uždelsęs, užakęs gyvenimas. O kai prasidėjo ta optimistinė rekonstrukcija – viskas pradėjo keistis, bet man buvo labai nemalonu, nes darė tai nekokybiškai ir šaltai. Tada aš pradėjau reflektuoti ir atsirado "Reminiscencijos" – būsimos parodos tema.

Man pasirodė, kad parodoje labai daug žiemos. Ar tyčia taip atrinkote fotografijas?

Tyčia. Labai norėjosi, kad būtų žiema. Todėl, kad tada žiemos daugiau fotografavau, o vasaros labai nedaug.

Kodėl?

Nes vasarą viskas dingsta, paslepia lapai ir šešėliai. Žiemą daug kas išryškėja, žiema išryškina žmogiškas schemas, nuotaikas. Ant balto juoda – labai smagu piešti. Pagaliau tai atitiko laiko pajautimą. Kartą fotografavau praeinančius žmones tokiu kampu, kad matėsi Šv. Jonų bažnyčia išdaužytais langais. Ir eina visos tos stafažinės niūrios figūros, duoną neša. Buvo niūrus laikas.

O ką dabar stebite Vilniuje?

Dabar stebiu tą mutaciją, kaitą. Nesu nusiteikęs priešiškai ir prieš nieką nekovoju – ir tada nekovojau. Bet tada buvo vienoks slėgis, dabar kitoks. Dabar tie stiklo ledinukų pastatai – kartą rytą einu, žiūriu, pašvietė saulė ir pasimatė degtukų karkasai. Darau sau visokius užrašus. Labai ramiai, be jokio nusistatymo fotografavau, kaip kasė Gedimino prospektą – tiesiog kaip faktas buvo įdomu, reikia gi šitaip išknisti, kad pasimatytų visi pamatai ir dar žemiau, kažkokia požemio karalystė.

Visgi daugeliui gali kilti klausimas, kokia prasmė fotografuoti tiesiog praeinančius žmones – nei tai menas, nei tai įvykis…

Čia ir yra prasmė – tas praėjimas, judesys, tarpusavio santykiai, nuotaikos slepia amžinus dalykus. Stebi tą aplinką, tą Vilnių, kas jame pastovaus ir kas kinta, ne tik žmonių apsirengimas, nuotaikos, mados, žmonių pavidalas, laikysena, judesiai, – tai yra laiko ženklai, žmonės išpaišo, išrašo laiko dvasią savo judesiais, savo povyzom, atrodymu, aplinkybėmis. Ir tai vyksta bet kokiame laike, kartojasi nuo seniausių laikų. Kai staiga tai atpažįsti, pasidaro labai gera, nes supranti, kad esi tęstinis – kažkas tikrai įvyko konkrečiu momentu, ir kartu tai yra amžina. Gatvė – vienintelė įdomi scena. Kai nieko nevyksta, o tiktai teka, ir tu stebi – tai pats didžiausias dalykas. Pavyzdžiui, parodoje yra tokia maža istorija. Gorkio gatvėje buvo audinių parduotuvė, į ją užėjau nusipirkti sagų. Prieš pat Kalėdas. Ir ten lange buvo padėta eglutė, vienintelė, tokia pabarstyta, o visi žmonės ėjo ir žiūrėjo į ją stebėdamiesi. Kodėl? Nes tada eglutes draudė pardavinėti prieš Kalėdas, tai buvo 1966 metai, net negalima buvo puošti, tik prieš Naujus metus. Tai padariau tokią istoriją, tokį komiksiuką – žmonės eina pro šalį ir stebisi tos eglutės drąsa. Yra ir toks epizodas – mažas berniukas ėjo nešdamas rezginę su duona. Jis tą duoną kramtė, o aš jį sekiau iš kitos pusės, stebėjau. Paskui jis staiga priėjo prie sėdinčio vyruko, rūkiusio pypkę, ir prasidėjo dialogas, ir aš tą dialogą fotografavau, jis man dabar labai mielas. Man įdomu paprasti dalykai – eina žmogus, aš gyvenu šiandien, saulė šviečia, toks džiazas saulėtoje gatvės pusėje.

Kalbėjosi Agnė Narušytė