Skaitmeninė knyga – už ir prieš

Į "chronicart.com" klausimus atsako filosofas, urbanistas, architektas Paulas Virilio ir naujų technologijų bei komunikacijos mokslų profesorius Pierre‘as Levy.

Ekranas ir knyga – du skirtingi dalykai?

Paulas Virilio: Netikiu, kad ir ateityje elektroninė knyga visiškai pakeis klasikinę knygą. E-knyga turi ateitį, bet kitokią, o šį kitoniškumą lemia ekrano ir užrašyto žodžio opozicija. Niekad nepamiršiu pirmos elektroninės knygos pristatymo Frankfurto mugėje: kad geriau būtų parduodama skaitmeninė versija, klasikinė knyga buvo įrašyta tarsi ant popieriaus, galėjai sklaidyti puslapius, užversti viršelį. Svarbu į šiuos spąstus neįkliūti. Nei įprasta knyga, nei elektroninė nėra paprasti dalykai. Tai dvi oponuojančios viena kitai sistemos: vienoje pusėje knyga, istorinė sistema su savo praeitimi, atmintimi, o kitoje – e-knyga, nauja sistema, kuri gimdo informatikos pasaulį be istorijos, bet su ateitimi. Ir štai koks paprastas klausimas: kokia knyga bus naudojama rytoj?

E-knyga atitinka minimaliausio veiksmo taisyklę.

P. V.: E-knyga yra projektas, bet ne produktas. Bet koks yra šis projektas? Kad atsakyčiau, turėčiau apžvelgti kitus, jau realizuotus projektus. Kalbant apie transporto sritį, suprantu, kad automobilis pakeičia arklį arba lėktuvas pakeičia oro balioną. Suprantu, kad architektūros srityje, kurią gerai išmanau, eskalatorius arba liftas pakeičia laiptus, ypač kai dangoraižyje mums reikia pakilti į 600 metrų ar kilometro aukštį. Suprantu kiekvieno šių projektų prasmę, nes jie puikiai iliustruoja tą minimaliausio veiksmo taisyklę – nedaryti nė menkiausio judesio, įdėti kuo mažiau pastangų. Tačiau informatikos ir pažinimo srityje tokia "neveikimo" taisyklė man yra klaidinga. Neįžvelgiu priežasčių, kodėl e-knyga turėtų pakeisti klasikinę knygą, o ekranas – prirašytą puslapį. Juk galvojant apie minimaliausią veiksmą e-knyga nėra tai, kas skaitytų ją už mus ir taupytų mūsų laiką, tarsi tu jos klausytumeisi kaip audiokasetės. Arba kad ta knyga būtų iliustruota ne paveiksliukais, o muzika, arba kodėl ne kvapais – juk šiandien mes irgi juos norime paversti skaitmeniniais: pavyzdžiui, levandų kvapas kaip Giono romano iliustracija...

Nors e-knyga ir nepaklūsta šiai minimaliausio veiksmo taisyklei, ji vis dėlto paklūsta logikai, kurią aš įvardijau informacine bomba. Jos sistema nėra istorinė sistema, kuri pasiteisino, bet antiistorinė sistema. E-knyga yra kaip elektroninė užrašų knygutė, kurią daug kas naudoja vietoj užrašų ar telefonų knygelės, arba kaip elektroninis paštas, naudojamas vietoj fakso. Tačiau jei kažkam viena pakeičia kita, dar nereiškia, kad šie dalykai yra tapatūs.

Dar vienas pavyzdys: skaitmeninis optinis aparatas, kad ir koks sidabrinis ar kitoks jis būtų, neturi nieko bendro su fotoaparatu. Prisimenu pokalbį su fotografu galerijoje. Jis turėjo puikų "Leica" vienoje rankoje ir skaitmeninį aparatą kitoje; mes kalbėjomes apie "Leica", jo galimybes, jo išgaunamą vaizdo kokybę... ir po to, kai paklausiau, ką jis mano apie skaitmeninį aparatą, jis atsakė: "Taip, aš jį naudoju, "paimu" vaizdą, bet nežinau, ar tai fotoaparatas, ar videokamera, ar dar kažkas. Net nežinau, kas tai yra." Taigi mes esame prieš kažką nepažįstama, be istorijos. Negalime pasakyti, kad skaitmeninio optinio aparato tėvas – fotoaparatas, o skaitmeninės knygos – popierinė knyga.

O skaitmeninis filtras, sukuriantis atstumą tarp mūsų kūno ir pasaulio..?

P. V.: Taigi, kas dalyvauja šioje sistemų dvikovoje – knyga, raštas, prirašytas lapas ir kompiuteris, e-knyga bei jos vizija, kurią aš turiu kvalifikuoti kaip tekstą? Mano nuomone, tokios naujos sistemos projektu tik ir tegali būti skaitmeninis filtras. Filtro ir osmoso sąvokos labai svarbios biologijoje, membranose. O skaitmeninis būdas skirtas sukurti tam tikras membranas ir tikra šio žodžio prasme tapti osmosiniu. Tačiau dabar skaitmeninis filtras taikosi įsiterpti į mūsų percepcijas: į žvilgsnį, matymą arba tiesioginį skaitymą, jis supriešina tiesioginį matymą ir netiesioginį skaitymą per ekrano prizmę, tikrą balsą ir garsą ir radiją ar telefoną; būdamas dar ir apčiuopiamas, įsiterpia tarp mūsų tiesioginių lytėjimų. Savo sensorika jis sukuria virtualios realybės sistemas, net kiberseksą, ir priešpriešina tai viskam, kas tikra. Kaip minėjau, kai kurios laboratorijos jau išradinėja skaitmeninius kvepalus. Prieš tokį atstumo tarp mūsų ir pasaulio kūrimą yra tik vienintelis "priešnuodis" – ragavimas. Būtų įdomu paanalizuoti, kodėl dar nėra skaitmeninio šokolado ar Bordo vyno! Ne, aš nejuokauju. Ragavimas tampa rezistencine skaitmeninio filtro opozicija.

Kaip vertinate internetinį "enciklopedizmą"?

P. V.: Man raštas – tai retenybė. Tai sakinys, kuris atsiveria per nuostabą, nepaprastas įvykis. Literatūrinis išradimas, kuris, kaip ir visi išradimai, priklauso žmonijos stebuklams. Kuris seka ne iš koncentracijos, išmanymo, bet tik iš nuostabos. Aš nejaučiu internetinės enciklopedijos poreikio, manau, kad nei Kafka, nei Joyce’as neturėjo šalia žodyno, pagal kurį tikrintų vieną ar kitą terminą. Kam tokia skaitmeninė logika rašymui? Ar visko žinojimo faktas padės mums žinoti geriau? Tai Borgeso Babelio bokšto mitas. Pierre’as Levy teisus sakydamas, kad negalime aprėpti internetinių knygų ir internetinių šaltinių, t.y. šios didžiulės Babelio bibliotekos, kuri man asmeniškai neturi jokios reikšmės. Kai šitai sakau, vis tiek sutinku su e-knygos ateitimi. Neužverčiu jos. Bet nesakau, kad ji reiškia autoriaus ir skaitytojo progresą. Šiandien e-knyga yra išgalvotas produktas, tai greičiau įprasta materialaus daikto pardavimo propaganda, tačiau tokios knygos ateitis visiškai priklauso nuo "prisijungimo" prie interneto.

Ar tai nereiškia ir naujo rašto gimimo?

P. V.: Kažkas man pasakys: skaitmeninis ar ne, bet Flaubert’o tekstas ir liks Flaubert’o tekstu. Tai tiesa, tačiau knyga egzistuoja tik kaip raštas. Raštas yra būties išraiška. Teksto apdorojimas modifikuoja raštą, lygiai kaip e-knyga modifikuos knygą per tokio rašymo praktiką, kokio ji reikalauja. Mane jaudina ne praeitis, bet ateitis. Šiandien man neatrodo progresas pats rašymas ranka – pirštais smėlyje, žąsies plunksna ar kinišku teptuku, tik rašymas klaviatūra, teksto ar net hiperteksto apdorojimas... Bet tai tik mano požiūris.

Aš pats juk iki šiol rašau ranka. Kodėl? Nes beprotiškai džiaugiuosi, kai dėlioju sakinius spausdamas pieštuką. Negalėčiau rašyti tiesiai į mašiną. Suprantu, kad rašytojai rašo, po to rankraščius atspausdina, tačiau kai aš rašau, piešiu. Mano rašymas neatsiejamas nuo piešimo, nes jaunystėje buvau dailininkas. Vieną kartą atspausdintas tekstas jau nebėra tas pats, jis kažką praranda ir įgauna, na, geriausiu atveju tampa lengviau įskaitomas.

Tačiau grįžkime prie klausimo: ar e-knyga gali mums atnešti kažką naujo ir originalaus? Kol kas nematau nė vieno, optiniu aparatu išgavusio tokio lygio kūrinius kaip Cartier-Bressono fotografijos, ir abejoju, kad toks stebuklas įvyktų. Bet kas žino, gal ateis laikas ir skaitmeniniam raštui. Tik išbandę sužinosime.

Sakote, kad skaitmeninio rašto revoliucija – hipertekstas.

Pierre’as Levy: Klausiu savęs, ar terminas "elektroninė knyga" reikiamai suprantamas. Daugelis žmonių regi jame tikros knygos pabaigą, bet nemanau, kad dėl to taip reikėtų jaudintis. Knyga yra neatsiejama nuo formos, medžiagos, objekto, popieriaus ir skaitymo linijiniu būdu, nuo pradžios iki pabaigos. Žmonės mano, kad ši, tikroji, knyga dings atsiradus elektroninei. Tačiau dėmesio: knygos pabaiga nėra rašto pabaiga. Niekada dar tekstas plačiąja prasme su jį lydinčiais vaizdais ir garsais nebuvo tiek ištobulintas, kaip šiandien, ir dar labiau tobulės su internetu rytoj.

Skaitmeninio teksto variklis yra hipertekstas. Sąsajų įvairovė suteikia tekstui skirtingas prasmes. Kiekvienas skaitydamas gali tiesiogiai būti įtikintas ar kitaip konkretizuoti autoriaus įžvalgas – štai kas svarbiausia. Kartą vienoje svetainėje atsitiktinai aptikau amerikiečių teisingumo ministrės, užsipuolusios Billą Gates’ą, videoįrašą. Kitose svetainėse buvo ir daugiau įvairių dokumentų apie "Microsoft" veiklą, tačiau tereikėjo kartą spustelėti, ir jau buvo galima išgirsti patį Billą. Taigi vienas paspaudimas, langas atsidaro, ir mes matome jį kalbantį jau iš savo pozicijų.

Svarbiausia – perėjimas į visus galimus informacijos sluoksnius?

P. L.: Mano kita knyga bus apie "kiberdemokratiją", ir aš pasiūliau padaryti jos internetinę versiją su daugybės hipertekstų nuorodomis. Jei su šiuo pasiūlymu leidėjai sutiks, turėsime popierinę knygą, visiškai klasikinę, su tekste komentuojamų svetainių adresais kiekvieno nedidelio skyriaus pabaigoje. Tačiau jei bus ir internetinė versija, tai ji bus daug platesnė ir aktualesnė: kiekvienas ją skaitantis vienu paspaudimu galės tiesiog atsidurti nurodytoje svetainėje ir kartu su manimi komentuoti pateiktus tekstus ir vaizdus. Tai yra, jis darys tuos veiksmus, kuriuos aš ir aprašiau knygoje. Įsivaizduoju, kad interneto lankytojai norės komentuoti mano paties tekstą. Tad internetinė knygos versija funkcionuos panašiai kaip straipsniai "Courrier international" svetainėje: vienoje pusėje – tekstas, kitoje – komentarų skiltis.

Bet elektroninė knyga "veikia" tik prisijungus prie interneto.

P. L.: Jeigu elektroninė knyga yra vien uždaras objektas, per kurį negali prieiti prie kitų interneto šaltinių, filosofiškai žvelgiant, ji neturi jokios prasmės. Knyga iš esmės yra būdas pasiekti kito dvasią, kaip ir žodis, taip pat garsas, vaizdas, virtualūs pasauliai... Ir nereikia atmesti skaitmeninės versijos, nes ji taip pat atveria galimybę kuo giliau skverbtis į kitą, pasidalyti jo ir savo matymais. Hipertekstualumas ar (pavartokime kitą žodį) intertekstualumas leidžia visiems interneto dokumentams būti vienas šalia kito mažiausiai per du paspaudimus. Štai kodėl vietoj termino "elektroninė knyga" aš vartočiau terminą "elektroninis skaitytojas" ar "elektroninis skaitymas". Tai naujas skaitymo būdas – hipertekstų skaitymas.

Hipertekstas? Ar jis reikalauja ypatingo skaitymo?

P. L.: Suprantu, kad daugelis žmonių skaitmeninį skaitymą vertina tik kaip "zapingo" kultūrą, maniją vaikščioti nuo vienos svetainės prie kitos, nė nestabtelint refleksijai. Šios baimės ne be pagrindo. Kaip profesorius, jaučiu poreikį be paliovos struktūruoti savo mintis. Ir skaitmeninis skaitymas vargu ar gali pakenkti, greičiau atvirkščiai – hipertekstas skaitymui suteikia kompleksiškumo. Labiau nei anksčiau ir autoriui, ir skaitytojui čia tenka mokytis tvarkingai dėlioti savo mintis, mokytis analizės ir sintezės... Štai kodėl toks naujas skaitymo būdas ekrane ir visos jo galimybės labiau susijusios su minties išraiška, nei romanu ir skirtas tyrinėtojams, ieškotojams, menininkams ar filosofams, studentams ar intelektualiniams darbuotojams. Skaitant hipertekstą reikia didesnio reiklumo nei skaitant įprastą knygą, kurios eilutėmis perbėgame. Taigi hiperteksto skaitymas siūlo skaitytojui daugiau laisvės, bet ir reikalauja didesnės atsakomybės.

Svarbiausia – užduoti gerus klausimus?

P. L.: Daugelio interneto kritikų taikinys klaidingas: jie kaunasi prieš internetą apskritai, o turėtų kalbėti apie internetinės navigacijos mokymą, arba reiklumą ir atsakomybę to, kuris nori rasti tinkle savo paieškos kelią. Internetas suvienija šimtus tūkstančių, milijonus identitetų. Kai jūs ateinate į parduotuvės ar kieno nors asmeninę svetainę, atsiduriate pasaulyje, kuris nebuvo sumanytas vien jums, bet apskritai kitam – jums ir į jus panašiems. Tik įsivaizduokite šią realybę viso interneto apimtimi ir su visu jo indėliu! Norint internetu pasinaudoti greitai, reikia visų pirma nesukčiaujant užduoti tikslų motyvacinį klausimą – ko ieškote. Internetas reaguoja į klausimą, gal net klausimo energiją. Internetas – tai reikalingos išstudijuoti džiunglės, pirminė materija, su kuria kiekvienas turi susikauti, kad sukurtų sau tinkančią logiką, savo vertybių skalę, rastų sau tinkantį paieškos kelią, savo virtualią knygą su visais jos "išsišakojimais".

Išvertė ir parengė Rasa Vasinauskaitė