Dailė

Gyvenimo prieskoniai

Šiuolaikinis Baltijos šalių menas "Vartuose"

Lina Jakeliūnaitė

iliustracija
Ritumas Ivanovas. "Pagal Rembrandt’ą" ir "Pagal Ingres’ą".
Eglė Ridikaitė. "Mano mylimų gumyčių portretai"

Sostinės "Vartų" galerijoje vasario 25 dieną atidaryta trijų Baltijos šalių šiuolaikinio meno paroda "Gyvenimo druska".

Galerijos 13-ojo gimtadienio proga surengtos metinės parodos proga tradiciniu "Sidabro pėdos" prizu apdovanotas geriausias 2003 m. parodos autorius – skulptorius ir juvelyras Saulius Vaitekūnas.

Lietuvai parodoje atstovauja dailininkai Vilmantas Marcinkevičius, Dovilė Norkutė, Eglė Ridikaitė, Jurga Barilaitė ir, žinoma, Saulius Vaitekūnas. Estijai – jau prieš metus "Vartuose" vykusioje parodoje "Akademikai Vilniuje" dalyvavę žinomi estų menininkai Kaido Ole, Marko Mäetammas ir Jaanas Elkenas, prie jų prisijungė videomenininkės Mari Laanemets ir Killu Sukmit. Keturi Latvijos menininkai (Gintas Gabranas, Kristapas Gelzis, Ritumas Ivanovas ir Kristinė Plūksna) pristato savo šalies menines tendencijas.

Ekspozicijoje rodomi tapybos, grafikos, fotografijos bei videomeno darbai, konceptualiai ir plastiškai pateikiantys menininkų idėjas. Pasak parodos kuratorės Laimos Kreivytės, ekspozicija provokuoja diskusiją, kas šiandien yra gyvenimo druska, be kurios gyvenimas netenka skonio. Kiekvieno menininko kūriniai išreiškia asmeninę poziciją į tikrą ir tariamą gyvenimo vaizdinį. "Nors apvalanti, konservuojanti, gyvybines ir dvasines jėgas simbolizuojanti druska primena gyvenimo skaudulius, "Gyvenimo druska" nėra malonumo priešingybė. Parodos moto – ne moralizuoti, o provokuoti, ne gydyti, o aitrinti. Užpilti druskos ant žaizdos. Kad kiekvienas, atėjęs į parodą, pajustų skausmingą malonumą", – teigė kuratorė.

Labiausiai šokiruojantis, "skausmingas" yra Mari Laanemets ir Killu Sukmit videodarbas. Menininkės drastiškai manipuliuoja savo kūnu kaip menine medžiaga – delnas siuvinėjamas tarsi nosinaitė! Ekrane matomas delne siuvinėjamas kubas nesukelia nesuinteresuotojo "kantiško" džiaugsmo, greičiau jau atvirkščiai – skausmingą pasidygėjimą. Preciziškas savo paties kūno siuvinėjimas – tarsi savotiškas ritualas, puošyba. Gal kiek skausmingas toks papuošimas. Bet originalus!

Kito videodarbo parodoje siužetas taip pat neįprastas. Užfiksuotas J. Barilaitės kūrybinis procesas tampa originalia menine akcija. Menininkė paveikslą "tapo" bokso pirštinėmis. Įtemptas drobės ir kūrėjos santykis kvestionuoja įprastos tapybos sampratą, įgrisusią pačiai menininkei. O boksas tampa savų emocijų išraiška ir kartu terapija įniršiui išlieti. Bedaužant drobę ryškėja J. Barilaitės tapybos ikonografija – vaiko galvutės vaizdinys. Bet kai ranka dar apmauta bokso pirštine, potėpiai tampa skausmingais smūgiais – vėl atsiranda kažkokia intriga, eksperimentas. Ekspresyvi, gestiška tapyba. Savotiška videodarbo tąsa tampa menininkės juodai balta drobė. Čia ekspresyvūs potėpiai virsta dviejų spalvų monochromiškomis erdvėmis.

iliustracija
Kristine Plūksna. "Visiškai slaptai"

Latvis Gintas Gabranas, kaip ir J. Barilaitė, žaidžia pačios tapybos samprata, originaliai interpretuoja tapybinos gestą. Jis savo spalvingas abstrakcijas kuria sprogdindamas dažų "bombas" ant drobės.

Tradicinę gestišką tapybą matome dviejų autorių kūriniuose – Jaano Elkeno ir Vilmanto Marcinkevičiaus drobėse. Šie menininkai neišradinėja "tapybinių bombų" ir netapo atsisakydami teptuko. V. Marcinkevičiaus gaivališkoje spalvinėje drobėje ekspresyviai žaidžia potėpiai, jie formuoja figūrų judesius, kompoziciją. Jaano Elkeno abstrakcijose šalia potėpio atsiranda ir koliažo elementų. Todėl jo kūryba peržengia įprastas semantines tapybos ribas. Didelio formato paveiksluose matome tekstą, tačiau jis neatlieka komunikacinės funkcijos, o veikiau yra dar viena potėpio variacija. Abstrakti, ramių spalvų, su kai kur įsiveržiančia ryškia raudona, faktūriška tapyba.

Dovilės Norkutės triptike tekstas taip pat atlieka puošybinę funkciją. Dailiai lenktos raidelės tėra foną pagyvinanti dalis. Grafiška tapyba. Menininkė visą dėmesį koncentruoja į kūno pozą, rankų plastiką. Būtent jos slepia daug prasmingos informacijos. Kiekvienas paveikslas yra tarsi nuoroda į greta esantį. Darbai kupini įtampos, draminės nuotaikos. Paskutiniame paveiksle rankose laikomas peilis – paslaptingos dramos inscenizacija. Raudonas koloritas, sąmoningos nuorodos – visa tai priverčia virpėti iš įtampos meninę erdvę. Menininkės paveikslai kuria daugiasluoksnes istorijas.

Vienintelis menininkas, naudojantis tekstą kaip komunikacijos priemonę, – Marko Mäetammas. Religinis siužetas pateikiamas su gera ironijos doze. Kiekviename paveiksle yra aiškinamojo pobūdžio tekstas su variantais, pavyzdžiui, kaip duona ir vynas virsta Kristaus kūnu ir krauju. Tekstas – pagrindinė menininko išraiškos priemonė. Vizualiai paveikslai niekuo nesiskiria nuo aiškinamojo pobūdžio plakatų. Menininko darbai konceptualūs, ironiškai kvestionuojantys religijos ir reklamos pasaulio santykį.

Plakatiški, ryškaus kolorito Kristines Plūksnos ir Kaido Ole darbai. Popmeno įtaka itin ryški K. Plūksnos paveiksluose. Tapyboje akcentuojamas preciziškas, tarsi fabrikinis atlikimas. Keturių paveikslų kompozicija primena filmų kadrus, kuriuose fiksuojamos šnipų veiklos akimirkos. Kiekviena paveikslų kompozicija – atskira istorija su nuorodomis į kiną, žymius veikėjus...

iliustracija
Marko Mäetamm. "Me – Supernatural"

K. Ole darbai turi siurrealizmo bruožų – geometrinių formų žmogučiai su rutulinėmis galvomis primena fantastines figūras. Tačiau, kitaip nei siurrealistai, menininkas atsisako realaus piešinio. Geometrinių formų žmogučiai labiau primena popmeno atvaizdus, o ir žaismingumo jiems netrūksta. Žmogučiai piešia grafiti, bando išsilaisvinti iš grotų – sakytum, gatvės gyvenimo parafrazės.

Popmeno atšvaitų taip pat matome E. Ridikaitės ir S. Vaitekūno kūryboje. Masinio vartojimo daiktai (vandens čiaupas), populiarūs įvaizdžiai (animacinio serialo "Simpsonai" herojai, Laisvės statula) – menininkų kūrybinė medžiaga. E. Ridikaitės drobėse smagūs kramtomosios gumos paveiksliukų atvaizdai. Tiesą sakant, pačios drobės primena ištemptą kramtomąją gumą – lengva piešinio linija, ryškios spalvos ir išdidinti gumyčių paveiksliukai. Laivės statulos atvaizdas kur kas lakoniškesnis ir spalvinėmis variacijomis, ir piešinio linija.

S. Vaitekūno "RentGEOgrama" – vienintelė skulptūra ekspozicijoje. Mažyčiai čiaupai iš vario ir bronzos išlankstyti į painų, žaismingą raizginį. Detalių gausa – vienas iš autoriaus kūrybos bruožų.

Fotografija, medija būdinga Kristapo Gelzio ir Ritumo Ivanovo kūryboje. Skaitmeninis nespalvotas Gelzio antspaudas "Asmeninis kubas" vaizduoja nuogą autorių, rūkantį prie darbo stalo. Pats menininkas ir yra savo darbo objektas.

R. Ivanovo kūryboje susipina popmeno ir fotorealizmo bruožai. Dažnai naudojami žinomi populiarūs įvaizdžiai (praeities meistrų šedevrai, žinomos asmenybės). Originali menininko technika – ant atvaizdo tapomos ryškių sintetinių spalvų vertikalios linijos. Menininkas manipuliuoja spalvomis ir tonais, kurdamas savotišką regimybės iliuziją. Šioje ekspozicijoje – šiuolaikinė praeities šedevrų interpretacija. Išdidinti baroko ir neoklasicizmo epochų menininkų – Rembrandt’o ir Ingres’o – darbų fragmentai puošiami žalios ir rožinės spalvų vertikalėmis. Vertikalėse spalvų tonas laipsniškai kinta nuo šviesiausio iki tamsiausio. Taip sukuriama optinė iliuzija: darbai tampa virpantys, gyvi. Akimirkos žavesys, subtilus žvilgsnis preciziškai atkuriamas menininko drobėse. Fragmentuodamas autorius sąmoningai siekia žiūrovo dėmesį nukreipti nuo konkretaus objekto į apibendrinimą.

Bendras parodos vaizdas tarsi kaleidoskopas siūlo įvairiausias gyvenimo skonio variacijas. Ir jose yra kur kas daugiau šmaikštumo prieskonio, o ne skausmingos rezignacijos.