Pavasarinės teatro naujienos

Vasario 9 d. prasidėjo jubiliejiniai Rusijos nacionalinės teatro premijos "Auksinė kaukė" festivalio renginiai. "Auksinė kaukė", kasmet nominuojanti ir apdovanojanti geriausius šalies ir užsienio scenos menininkus, šįmet vyksta dešimtą kartą. Generalinis "Kaukės" direktorius Eduardas Bojakovas pasiryžęs festivalio tradiciją tęsti ir toliau, tačiau jubiliejaus proga nusprendė padalyti jį į dvi dalis. Pirmoji – šventinė – jau vyksta, o konkursinė prasidės kovo 27-ąją. Iškilmingas "Kaukių" įteikimas vyks po konkurso, balandžio 12 d., Didžiajame teatre.

Jubiliejinėje programoje pasirodo kūrėjai, kurių spektakliai buvo įvertinti pastaraisiais metais. Ne visi, bet užtat pristatantys ne po vieną, bet kelis spektaklius. Pirmasis sąraše – Boriso Eifmano baleto teatras: vasario 9–12 d. buvo parodyti "Kas yra kas", "Raudonoji Žizel" ir "Rusiškasis Hamletas"; antrasis – mūsų režisierius Eimuntas Nekrošius, vasario 17–21 d. pristatęs "Hamletą", "Makbetą" ir "Otelą". Toliau – radikalieji peterburgiečiai: teatras AXE su spektakliu "Šlapios vestuvės" ir keturi grupės "Derevo" darbai; po tris pastatymus į Maskvą atveža Novosibirsko operos ir Jakutijos dramos teatrai, o desertui – ir mums puikiai žinomas bei mylimas šokio teatras "Provincialnyje tancy".

Balandį konkursinėje programoje Maskvos žiūrovai pamatys su rusų aktoriais Nekrošiaus statytą Čechovo "Vyšnių sodą" ir abi Donelaičio "Metų" dalis. Šis lietuvių režisieriaus darbas jau dabar vadinamas realiausiu pretendentu į geriausią užsienio spektaklio nominaciją.

Ir dar dviejų režisierių pavardės niekaip neišeina iš galvos, nors jos mirguliuoja jau ne "Kaukės", o Maskvos teatrų repertuaruose ir kultūrinėje spaudoje: esto Elmo Nüganeno ir lietuvio Mindaugo Karbauskio. Lietuvis jau senokai gyvena Maskvoje, baigė režisūros mokslus pas Piotrą Fomenką ir savo šeštuoju pastatymu pagal Williamo Faulknerio "Kai aš gulėjau mirties patale" tik patvirtino esąs vis dar reikalingas didžiosios sostinės teatrui.

Dabar jau keturiasdešimtmetis Nüganenas, vieną vienintelį kartą su savo puikia "Pianola" apsilankęs ir pas mus, sėkmingai vadovauja Talino teatrui, tačiau kartkartėmis režisuoti ištrūksta ir į Rusiją. Prieš kelerius metus už Thomo Stoppardo "Arkadiją" Peterburgo didžiajame dramos teatre Nüganenas buvo apdovanotas Rusijos valstybine premija, o štai naujausias jo darbas Maskvos "Lenkome", kuriam vis dar vadovauja ir turbūt ilgai vadovaus nepailstantis Markas Zacharovas, nustebino ne tik kritikus. Pirmiausia tuo, kad režisieriui buvo pasiūlyta prancūzų komediografo Yves‘o Jemiaque‘o "Ponas Amilkaras moka", visai jam svetima pjesė, antra – tuo, kad Nüganenas su ja profesionaliai "susidorojo". (Beje, pavadinimu "Ponas A." ši pjesė buvo vaidinta ir Klaipėdos dramos teatre.) "Susidorojo" – gal ir ne visai tinkamas žodis, tačiau kartu su pagrindinius vaidmenis atliekančiais aktoriais Olegu Jankovskiu, Aleksandru Zbrujevu, Ina Čiurikova ir Natalija Ščiukina grįžo prie profesijos abėcėlės (vaidmens linijos ir veiksmo komponavimo, sceninės partnerystės, mizanscenų, situacijų, priemonių pateisinimo ir "apžaidimo"), kuri ir suteikia žiūrovams neapsakomą geros vaidybos patyrimo malonumą.

Na, o Mindaugas Karbauskis, kurio spektaklio premjera įvyko sausio vidury ir susilaukė kuo geriausių recenzijų, irgi vertinamas už profesionalumą. Jau dvejus metus dirbantis Olego Tabakovo teatre, jis bene vienintelis iš Maskvos jaunųjų iki šiol nesistengia būti nei madingas, nei atsidurti jaunosios režisūros kontekste. Renkasi iš pirmo žvilgsnio sunkiai scenoje realizuojamus kūrinius ir vis dėlto sėkmingai juos įveikia. Taip įvyko ir su Faulknerio romanu (vieną jo legendinių realizacijų – 1935 m. dar jaunučio Jeano-Louis Barrault – įspūdingai aprašė Antoninas Artaud): monologinis pasakojimas mažutėje "Tabakerkos" scenoje virto spalvinga – absurdiška ir dramatiška, realistiška ir sąlygine – laidotuvių misterija, tačiau sukurta ne iš daugybės dekoratyvių priemonių, o kelių daiktų beveik tuščioje scenoje ir puikios aktorių vaidybos. Beje, tai ne pirmas Karbauskio darbas, po kurio kalbama apie jo tragiškos pasaulėjautos požymius (tarp Fomenkos mokinių dar nėra tokio buvę), kurie būdingi ir jo mokytojui, ir lietuvių režisieriams Eimuntui Nekrošiui bei Rimui Tuminui. Bet greičiau rūškanas, retsykiais žiaurus Karbauskio tragizmas visada atmieštas humoru, kas ir suteikia jo spektakliams, ypač "Kai aš gulėjau mirties patale", niaurios klounados atspalvį. Žaidimo su realybe pojūtį, panašų į brolių Coenų kino filmus.

Na, o dar vienas, mūsų teatralams puikiai žinomas tarptautinis Avinjono teatro festivalis taip pat jau paskelbė savo būsimą programą. Pernai dėl samdomų darbuotojų streiko nutraukto festivalio atsistatydino jo ilgametis vadovas Bernard‘as Faivre-d‘Arcier. Naujasis festivalio vadovas Vincent‘as Boudriller šiųmetį renginį skirs vieno jaunos kartos režisieriaus – vokiečio Thomo Ostermeierio – teatrui pristatyti. Taip pat festivalyje bus parodyti vokiečių Christopho Marthalerio, Franko Castorfo, Rene Pollescho, choreografės Sashos Walz darbai; programą papildys jau anksčiau ne kartą festivalyje dalyvavusių Rodrigo Garcios, Jano Fabre, Bernardo Sobelio, Pipo Delbono ir kt. režisierių bei choreografų spektakliai.

Parengė R. V.