Siekti, kiek pajėgi

Dalia Stulgytė-Schmalenberg

Naujausiame Drezdeno filharmonijos ketvirtinio leidinio "Philharmonische Blätter" 38 puslapių numeryje publikuotas ir pasakojimas apie buvusią vilnietę smuikininkę Dalią Stulgytę-Schmalenberg. Siūlome skaitytojams šiek tiek sutrumpintą Lenos Schneider straipsnį "Svečiuose pas smuikininkę ir Drezdeno filharmonijos antrąją koncertmeisterę Dalią Schmalenberg".

"Čia mano vieta"

Thomo Manno romaną "Budenbrokai" Dalia Schmalenberg skaitė dar besimokydama mokykloje. Skaitė jį savo gimtąja – lietuvių kalba. Th. Manno vasaros namelį Kuršių nerijoje Dalia seniai žinojo – būdama moksleivė atvažiuodavo čia iš Vilniaus su savo tėvu, garsiu smuikininku. Abu muzikai čia grodavo labdaros koncertus, prisidėjo prie to, kad šis namelis pavirstų muziejumi. Tuo metu Dalia dar nė žodžio nekalbėjo vokiškai. Ir vis dėlto Vokietija siejosi su jos norais, profesiniais tikslais. Dėl to buvo "kalti" Bachas ir Mozartas, gal šiek tiek ir Brahmsas.

Žinanti tikslą ir gabi virtuozė smuikuoti pradėjo būdama penkerių. Sulaukusi 18-os ji iš savo mokytojo išgirdo: "Atėjo laikas, kai tavęs nieko nauja nebegaliu išmokyti". Rusų smuiko mokyklą Dalia pažinojo labai gerai: ji mėgo Čaikovskį, nepritarė rusiškai – vėlyvojo romantizmo stiliaus – Bacho ir Mozarto interpretacijai. "Norėjau eiti tolyn, išmokti naujų dalykų, ir vokiečių muzikavimo tradicija man atrodė pati įdomiausia", – aiškina savo pasirinkimą smuikininkė.

Žvaigždė ir pilka pelytė

<...> Dalia nuo mažens labai atkakliai siekė visko, ką būdavo užsibrėžusi: nors negalėjo pasigirti aukštu ūgiu, mokykloje ji buvo krepšinio komandos kapitonė; būdama vienuolikos, savarankiškai važiavo į tarptautinį konkursą užsienyje; stengdavosi pati ieškoti keblesnių situacijų sprendimų, pati susitvarkyti su techniniais smuikavimo nesklandumais.

1990 metais, koncertinės kelionės, kurioje griežė A. Vivaldi "Metų laikus", metu, Dalia pajuto, kad didžioji galimybė priartėjo, ir tvirtai pasiryžo šį šansą išnaudoti. Telefono skambutis iš Liubeko pakeitė jos likimą. Liubeke gyveno vienas muzikos profesorius, jau po ankstesnių Dalios koncertinių gastrolių Vokietijoje jai pasiūlęs: "Jei atvyktum į Vokietiją, aš tau padėčiau". "Aš jau pasiruošusi atvykti", – išgirdo nustebęs profesorius telefonu. Ilgai nedelsė, parūpino traukinio bilietą ir pakvietė lietuvaitę mokytis Liubeko aukštojoje muzikos mokykloje. Ir Dalia parodė sau, o ir visam pasauliui, kad gali pasiekti dar daugiau – ir ne tik todėl, kad buvo prie sėkmės pripratusi garsaus smuikininko dukra. "Žinoma, gan keistai jaučiausi: namie buvau žvaigždutė, kuri koncertuodama aplankė pusę Europos, ir staiga tapau niekam nežinoma pilka pelyte, kuri turi parodyti savo galimybes. Matyt tuo laiku buvau gan susikrimtusi, prastos ir kovingos nuotaikos, todėl susiradau tiek nedaug draugų. Žinojau tik vieną tikslą – nuo ryto iki vakaro atsiduoti smuikui", – prisimena Dalia.

Be vokiečių kalbos žinių, be pinigų, be nuosavo buto – ji žengė pirmuosius savo žingsnius į kitą pasaulį. Tvirtumo suteikė pasitikėjimas savimi ir kitų žmonių pagalba. Lūžis įvyko po pirmo laimėto konkurso. Šis laimėjimas atvėrė Daliai kelius į įvairius Berlyno orkestrus.

Vokietė ir pasaulio pilietė

"Visad norėjau siekti tiek, kiek tik pajėgdavau, stengiausi nepraleisti jokios progos", – prisipažįsta Dalia. Šiuo metu jai tenka vykdyti didelius muzikinius reikalavimus, keliamus ir sau pačiai, ir užimamoms pareigoms orkestre, ir pačiam orkestrui. Kai Drezdeno filharmonija ieškojo savo simfoniniam orkestrui antrojo koncertmeisterio, Dalia iš karto laimėjo šią vietą. Tai buvo 1999 metais. Nuo to laiko ji derina gyvenimą Drezdene ir Berlyne, mat sostinėje, kur ji 7 metus pati muzikavo, dirigentu dirba jos vyras, abu muzikai Berlyne gyvena nuosavame name <…>

Savo 300 metų senumo smuiku Dalia griežia kasdien po 8–12 valandų. "Gyvenime daugiau laiko skyriau muzikavimui nei miegui todėl, kad muzika man yra pati svarbiausia", – sako Dalia ramiu, bet stipriu balsu. Šios stiprybės smuikininkei reikia darbe. Per koncertus muzikantai stebi Dalią, ir ji akimis orientuoja visą orkestrą. Todėl turi sėdėti tiesiau nei kiti, laikyti smuiką aukščiau, savo kūno kalba perteikti orkestrantams muzikos tėkmę. Tai reikalauja daug jėgų, o jas sutelkti padeda geležinė darbo drausmė.

Valia ir sugebėjimas viską sėkmingai suderinti turėtų padėti Daliai Schmalenberg sugretinti motinystę (vasario pabaigoje pasaulį išvydo jos pirmagimis) su darbu orkestre, į kurį ji pasiryžusi grįžti jau po aštuonių savaičių. Tikėtina, kad taip ir bus. Tuo tiki ir pati jauna moteris, kuri jau seniai puikiai ir be akcento kalba vokiškai, tik kai kurie garsai jai kalbant skamba švelniau, negu įprasta. Šis švelnumas labai tinka Daliai – jis papildo jos pasitikėjimą savimi, jos stiprybę ir nuolankumą muzikos galybei, nulėmusiai jos esybę. Dalia domisi pasauliu ir gyvenimu. Ji prisipažįsta: "Aš mąstau ir sapnuoju vokiškai. Šioje šalyje aš subrendau, tai palieka pėdsaką visam gyvenimui. Dažnai su koncertinėmis kelionėmis keliauju po pasaulį, susikalbu įvairiomis kalbomis. Tačiau kai grįžtu namo, gerai žinau – čia mano vieta."

Vertė Vilija Dačinskienė