Raudotojų prašome nesivarginti

Ruslano Korostenskio filmo "Tavo veido šviesa" (studija "Freland", Lietuva, 2003) premjera po ilgokos pertraukos trumpam, vos dvidešimčiai minučių, tarsi panardino į praėjusį lietuvių kino laiką. Tai laikas, kai buvo idealizuojami kaimo žmonės ir jų beveik mistiškas ryšys su gamta. Laikas, kai senatvė, mirties artumas ir herojams paskutinę akimirką staiga atsivėrusi gyvenimo prasmė iškart, be jokių išlygų ir paaiškinimų, buvo pateikiami kaip siektinos, o gal net didžiausios vertybės. Laikas, kai poetiniais simboliais ir metaforomis pagardinta liūdna rezignacija buvo vertinami labiau už konkrečią socialinę analizę ar tiesiog tiksliai pagal žanro taisykles sužaistą filmą. Žvelgiant atgal, kartais atrodo, kad lietuvių kinas buvo hipertrofuotai autorinis ir negali būti nieko svarbiau už autoriaus saviraišką.

Ekranizuodamas elegišką Antano Vaičiulaičio novelę apie paskutinę senos ir dukters nemylimos motinos gyvenimo dieną, jaunas režisierius, regis, suabsoliutino tas vertybes, nuo kurių pastaraisiais metais taip įnirtingai bėga Ignas Miškinis, Mantas Verbiejus ir dar būrelis jaunų kūrėjų, tiesiog manifestuojančių savo nenorą žvelgti į realybę pro poetinius akinius. Filmas prasideda poetiškais kadrais, kai už kadro skambant moters balsui, kuri aiškina mylimajam, kiek jie turės vaikų, kokie bus jų vardai, kamera nuolat panyra į laukinę pievą ar į panašius idiliškus vaizdelius. Jaunų herojų veidų taip ir nepamatome, nes tai buvo sapnas (reginys, vizija…), kurį mato senutė, trumpam sugrįžusi į savo praeitį. Ji daug gražesnė už dabartį, kurioje nuolat burba vaikų ir pareigų prislėgta dukra ir kurioje senutė jaučiasi niekam nereikalinga ir net našta. Jos vienatvė ir apmąstymai apie taip greitai prabėgusį gyvenimą, iškylantys ties ligos ir mirties riba, taip pat perteikiami poetiniais vaizdais – žydintis sodas, nežinia iš kur vaikaičio rankose atsiradęs aitvaras, paslaptingas miškas, kuriame senutė susilieja su amžinybe dvelkiančiu medžiu. Viskas lyg ir primintų seniai matytus filmus – tokia stilistika itin artima ne tik Gyčiui Lukšui, tačiau Korostenskis žengia žingsnį tolyn. Tai gana netikėtas žingsnis, nes žengiama ne gilyn į personažo psichologiją ar siekiant užaštrinti situacijos dramatizmą, o grynai, sakyčiau, vizualinis gestas. Korostenskis tiesiog sąmoningai atsisako kadro ryškumo, todėl "išplaukęs" vaizdas imituoja senosios moters pasaulio matymą. Taip nusitrina ne tik realybės, sapno ir vizijų ribos, bet ir tarsi išgryninamas senos moters pasaulio suvokimas – paradoksaliai taip tas jos pasaulis tampa labiau matomas ir suvokiamas.

Kadaise skaičiau ilgam atmintin įstrigusį Ingeborgos Bachman apsakymą "O, tos laimingosios akys". Jo herojė Miranda savo astigmatizmo ir trumparegystės mišinio iškreiptas akis laikė Dievo dovana. Ji negalėjo suprasti, kaip žmonės ramiai gali žiūrėti į gyvenimo pragarą ir buvo įsitikinusi, kad geras regėjimas tiesiog slopina jų fantaziją. Miranda nepastebėdavo kitų žmonių trūkumų, net visos moterys jai atrodė be priekaištų… Bachman sukūrė įtaigius iškreiptos tikrovės vaizdus vien žodžiais. Tačiau Korostenskis, iškreipdamas tikrovę (tiesa, nežinau, koks buvo "Coca Cola Plaza" projekcijos technikos indėlis į iškreiptumo laipsnį), tiesiog pakylėja pakankamai buitiškus vaizdus į kitą – atsisveikinimo su gyvenimo lygmenį. Atsisakius tokio vaizdo suintensyvinimo, beje, dar ir paryškinto specialiaisiais efektais (pvz., paparčio žiedų žiburiai), būdo, ko gero, "Tavo veido šviesa" nebūtų nei tokia paveiki, nei, atsiprašau, tokia sentimentali. Beje, sentimentalumą itin paryškina užkadrinis pernelyg teatrališkai skaitomas tekstas, suteikiąs filmui visai jam nereikalingo dirbtinumo.

Nežinau, ar Korostenskis matė tuos lietuvių filmus, kurie nuo pat pirmųjų "Tavo veido šviesos" kadrų brovėsi iš prisiminimų tamsos, bet neabejoju, kad jis matė poetinio ukrainiečių kino perliukus – Sergejaus Paradžanovo, Jurijaus Iljenkos ir kitų jų sekėjų kūrinius. Deja, kritikas taip jau padarytas, kad lyginimas su anksčiau matytais filmais tampa tiesiog prakeikimu. Korostenskis įrodo, kad tarp 7-ojo dešimtmečio lietuvių ir ukrainiečių poetinio kino būta daug bendra, bet negalėčiau tvirtinti, kad tas gerokai primirštas stilius, kurio galimybes neabejotinai išplečia videotechnika ir specialiųjų efektų galimybės, adekvatus šių dienų kine. Man autorinis kinas – pirmiausia kinas, kuris labai aiškiai išreiškia autoriaus santykį su dabartimi ir jos problemomis. Aišku, šalia pabrėžtinai realistinės bangos ir dabar egzistuoja labai populiarios poetiškos pasakos su filosofiniu "dugnu", tačiau žiūrėdama "Tavo veido šviesą" negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad matau prieš kelis dešimtmečius sukurtą filmą. Be abejo, tai tik mano asmeninis įspūdis. Filmas egzistuoja, neabejoju, kad jis suras ir gerbėjų (įrodymas – autoriaus dalyvavimas šių metų Berlinalės Talentų stovykloje, į kurią pakviesti gabiausi ir perspektyviausi jaunieji kino kūrėjai), ir skeptikų; kad vizualius filmo atradimus netrukus pamatysime pakartotus kokiame nors reklaminiame klipe ir pan.

Tačiau tai ne taip jau ir svarbu. Manau, kad gal ir visai nesąmoningai polemizuodamas su Igno Miškinio ar panašios krypties jaunųjų kūrėjų filmais Korostenskis daro gerą darbą. Toji polemika lietuvių kinui tiesiog būtina, kad vyktų natūrali idėjų apytaka. Dieve duok, kad į ją įsitrauktų kuo daugiau žmonių. Kad polemika jau prasidėjo – akivaizdu.Todėl apverkiančių lietuvių kiną prašome nesivarginti.

Živilė Pipinytė