Dailė

"Auksinio jaunimo" mafija

Jaunųjų menininkų paroda "Zolotaja molodiož" Šiauliuose

Armina Jonušaitė

iliustracija
Martynas Martišius. "Šlovė naujam drakonui"

Trečioji ir, beje, paskutinė tęstinio projekto "Mano šeima maffia" paroda prieš pat didžiąsias metų šventes buvo surengta Vilniuje, "Akademijos" galerijoje, o šiuo metu ją galima aplankyti Šiaulių dailės galerijoje. Projekto idėjos autorius ir parodų kuratorius – Marius Zavadskis, neseniai VDA skulptūros katedroje baigęs magistro studijas.

Paroda sudomina taip pat ne ką mažiau intriguojančiu pavadinimu – "Zolotaja molodiož" – "auksinis jaunimas" (koncepcijos autorė Renata Ščerbavičiūtė), keliančiu įvairių asociacijų. Prisiminus netolimą sovietų valdžios taip kruopščiai kurtą socialistinę gerovę, atmintyje iškyla auksiniu jaunimu vadinti komjaunuoliai, pionieriai, jauni ir veržlūs kolektyvinio darbo lyderiai, giedrų šypsenų nušviestais veidais žengiantys į šviesų rytojų. Tačiau šiai koncepcijai yra ir kitas aiškinimas: auksiniu jaunimu be jokio sąžinės graužimo galima vadinti ir iš elitinių, turtingųjų ir galingųjų, vadinamosios visuomenės grietinėlės šeimų kilusius jaunuolius bet kurioje visuomeninėje santvarkoje bet kuriais laikais. Todėl ne be ironijos ir žaidybiškumo elementų parodoje kvestionuojama menininko padėtis šiuolaikinėje visuomenėje, įprastinės elito, aukštuomenės sampratos, priklausomybė vienam ar kitam socialiniam sluoksniui. Smagu, kad tai daroma neverkšlenant ir nesiskundžiant savo padėtimi, bet šmaikščiai ir žaismingai siūlant žiūrovui aktualią diskusiją.

Šiuolaikinėje masinės, populiarios kultūros visuomenėje elito klausimas yra gana aštrus, apie tai diskutuojama spaudoje, kalbama per televiziją. Kyla klausimas – kas gi yra tas elitas? Ar aukštuomenės narys yra žmogus, turintis daug pinigų, dėvintis garsių dizainerių sukurtus drabužius, besilankantis prestižiniuose renginiuose ir besipuikuojantis "Stiliaus" viršelyje, ar žmogus, priklausantis meno pasauliui, kuriantis visuotinai pripažintas vertybes? Žinoma, naivu būtų teigti, kad elitui gali priklausyti tik didžiulį kūrybinį potencialą turintis skurdžius arba per daug menu ir kitomis kultūrinėmis vertybėmis nesidomintis piniguočius. Tačiau dar nuo XVIII šimtmečio elitu įprasta laikyti visapusiškai išsilavinusius, apsišvietusius ir pagal tų laikų hierarchiją aukštą padėtį užimančius monarchus ir jų aplinkai priklausančius dvariškius. Prieš kelis šimtus metų turbūt niekas ir neanalizavo panašių klausimų, mat išsilavinimas buvo prieinamas tik tiems aukštiems valdovams ir jų aplinkai; bet šiuolaikinio elito atstovai – politikai, visuomenės veikėjai ar šiaip garsūs žmonės – toli gražu ne visada trykšta intelektu ar dideliu išmanymu.

Panašius klausimus ir analizuoja "Zolotaja molodiož" parodos dalyviai, pristatydami įvairių žanrų ir skirtingomis technikomis sukurtus darbus. Tačiau ekspozicijoje turbūt nerasime nė vieno "gryno" kūrinio, t.y. išsitenkančio kurio nors tradicinio dailės žanro rėmuose (gal išskyrus kelis tapybos pavyzdžius, gana tipiškus VDA Tapybos katedros studentų kūrinius: ekspresyvi tapymo maniera, tamsi "žemės" spalvų gama – tai Austėjos Bliumkytės darbai iš ciklo "Veidrodis", "Kėdės", "Spinta", "Lubos"; Aistės Gabrielės Černiūtės "Memento mori"). Skulptūra sėkmingai derinama su fotografija ar plakatu (Vaidoto Ramoškos "Vargelis", Lino Žiliaus "Tašytė"; beje, pastarojo dalį – plakatą, pavadintą "Dykinėjimas sieloje sukelia nepastovumą", galima traktuoti ir kaip savarankišką kūrinį), tekstilė su organiniu stiklu, popieriaus mase, medžiu (Linos Šaduikytės "Nieko auksinio", Jūratės Kazakevičiūtės "Gundymas"). Nemažai ir kičinę, vartotojiškos visuomenės kultūrą kritiškai imituojančių kūrinių, išsiskiriančių ryškiomis, rėksmingomis spalvomis, garsiais šūkiais, į pramogų verslo sūkurį įtrauktais aukštosios kultūros atributais (Gyčio Skudžinsko "Paklusnios rankos", Mindaugo Tendziagolskio "Creatyvas"). Tradicinei skulptūros žanro sampratai artimiausi Mariaus Skudžinsko "Kaprizas", Raimundo Dičiaus "Autoportretas su katinu". Pastarasis autorius įsikūnija į elitinės profesijos atstovo – modelio vaidmenį, savo kičiniu, nublizgintu estetiškumu menantį Jeffo Koonso, Claeso Oldenburgo kūrybą. Prie "skulptūriškiausių" ekspozicijos objektų reikėtų skirti ir Martyno Martišiaus darbą "Šlovė naujam drakonui", kuris siejasi su ankstesnėje parodoje eksponuota skulptūrine kompozicija "Pienmedis". Tik šį kartą grakštus gipsinis pieno baltumo objektas transformuotas iš kur kas grubesnių formų ir medžiagų: moteriškos krūtys, supusios pienmedžio korpusą, virto kiaulės odos atraižų gabalais, skleidžiančiais mėlyną elektros diodų šviesą. Gendančios, "trumpaamžės" ir ne pačius maloniausius jausmus sukeliančios gyvulio mėsos panaudojimas bei nejauki melsva šviesa taip pat galėtų simbolizuoti aplinkinio pasaulio sumaterialėjimą, suvulgarėjimą, aukščiausių vertybių subanalėjimą. Vienas linksmiausių parodos eksponatų – M. Zavadskio "Cypliukas". Tai savotiškas galvos apdangalas, sukurtas populiarių animacinių filmukų motyvais ir paverčiantis jį dėvintį žmogų keistu komišku didžgalviu. Šis kūrinys primena prieš kelerius metus "Maskvos laiko" parodoje matytą rusų menininkų Vladislavo Jefimovo ir Aristarcho Černyševo darbą "Genetinė gimnastika". Kūrinius sieja tiek vizualinis (abu įkūnyti ir fotonuotraukose), tiek idėjinis turinys: atlaidžiai, nepiktavališkai ironizuojama XXI a. žmogaus egzistencija jo paties susikurto pasaulio kontekste, kai neretai be jokio rimto pagrindo norisi tiesiog pasislėpti po "cypliukiška" kepure ir nors trumpam virtus komišku personažu pamiršti tolydžio greitėjantį gyvenimo tempą ir įvairias technikos naujoves. Jaunųjų menininkų parodoje sudalyvavo ir vyresniosios kartos, VDA skulptūros katedros dėstytoja Daliutė Ona Matulaitė, pristačiusi piešinius iš ciklo "Vizijos po pokalbio su kultūros ir švietimo ministru", gimusius minant biurokratinių įstaigų slenksčius.

O ar šiuolaikinio meno pasauliui priklausančio jaunimo, išugdyto "auksinių" dėstytojų – M. Navako, P. Mazūro, P. R. Vaitekūno, A. Railos, G. Karaliaus ir kt. – kūryba arba jie patys ateityje taps auksiniais, parodys laikas.