Teatras

Requiem vaikystei

Alma Braškytė

iliustracija
Scena iš spektaklio "Šeimyninės istorijos"
D. Matvejevo nuotr.

"Visi šio veikalo herojai yra vaikai. Tačiau, atsižvelgiant į pasakojimą, sensta ir jaunėja, o kartais pakeičia ir lytį. Tai neturėtų stebinti. Aktoriai, atvirkščiai, nėra vaikai. Jie – suaugusieji, vaidinantys vaikus, kurie savo ruožtu vaidina suaugusius. Tai neturėtų stebinti. Bus pakankamai kitų stebinančių dalykų."

Tai pradžios eilutės iš serbų dramaturgės Biljanos Srbljanović pjesės "Šeimyninės istorijos", sukurtos 1997 metais (iš serbų kalbos pjesę išvertė Jurga Skomskytė). Vilniaus Mažajame teatre "...Istorijas" vaidina jaunos šio teatro aktorės, pjesę režisavo Rimas Tuminas, buvęs jų kurso vadovas Muzikos akademijoje.

Diplominiame Carlo Goldoni "Dviejų ponų tarne", o ypač Mariaus Ivaškevičiaus "Madagaskaro" pirmojoje dalyje aktorės pasirodė pasirengusios perimti Mažojo teatro stiliaus estafetę – "tuminiškąjį" teatrališkumą, persmelktą humoro ir žaismės, tačiau su būtina skaidraus liūdesio ar nostalgiško graudulio priemaiša, pažįstama iš "Vyšnių sodo", "Nusišypsok mums, Viešpatie", "Revizoriaus". "Šeimyninių istorijų" atsiradimas tokiame kontekste veikiau stebina, nei yra dėsningas: B. Srbljanović pjesėje tvyro pernelyg didelė įtampa, joje sukauptos kančios neįmanoma padengti nuskausminančia juoko ir sentimento patina.

Iš naujosios dramaturgijos, vis dažniau įsikuriančios mūsų teatruose, Srbljanović pjesė išsiskiria (neimant domėn keleto rusų autorių pavyzdžių) pirmiausia tuo, kad kalba apie Rytų Europos patirtį. Svarbi čia ne formali Rytų ir Vakarų priešprieša, o tai, kad "naujosios realybės" paveikslas papildomas bruožais, kurie kažkodėl kol kas buvo iškritę iš mūsų teatro apmąstymų lauko. Kaip "naujoji realybė" buvo pripažinti asocialumas, homoseksualumas ir narkotikai, vartotojų visuomenės grimasos, taip pat gyvenimas, kurio atributai – biuro kostiumai ir sergančios emocijos, oro uostų bilietai ir vienatvė. Tuo tarpu socialinių ir istorinių pervartų minkomų šeimyninių gyvenimų realybė dar tebelūkuriuoja už teatro durų.

Srbljanović modernybės skaudulius užčiuopia ne ten, kur įprasta, ir jie pasireiškia ne tradicinių socialinių struktūrų suirimu, šeimos ryšių trūkinėjimu. "Šeimyninės istorijos" pasakoja apie vidutines serbų šeimas XX ir XXI amžių sąvartoje – terpę, išlaikiusią daugmaž tradicinę šeimos sandarą (mama, tėvas, vaikas), be to, dėl istorinių ir socialinių aplinkybių apsaugotą nuo vakarietiškos modernybės pagundų. Bet neapsaugotą nuo vidinės korozijos, kurios simptomai – žiaurumas, smurtas, baimė, despotiškumas, egoizmas ir spengiantis meilės trūkumas.

Suaugusių veikėjų pjesėje nėra. Apie santykius šeimose sužinome iš vaikų žaidimų: dešimties–dvylikos metų vaikai žaidžia "šeimą". Patriarchališką darbininkų šeimą, kurioje despotas tėvas muša žmoną ir vaiką, mokydamas niekad nesakyti to, ką galvoji. Ir šeimą rašytojos, trokštančios būti emancipuota moterim, o vaiko akis sugebančios pamatyti tik savo rašomose sentimentalybėse. Šeimą pinigus į kojinę kemšančio apsukruolio, gyvenančio "geriau nei kiti", tačiau nepatenkinto, kad vaikas grįžta namo pavalgyti. Ir ksenofobišką tėvų porą, kuri surengia vaikui egzekuciją ieškodama klastingų imperialistų į dantis įpurškiamų ar hipnozės būdu perduodamų narkotikų... Kiekvienos tokios šeimyninės istorijos pabaigoje vaikas nužudo tėvus. Po to šie "prisikelia" ir žaidimas tęsiasi toliau, iki kito nužudymo.

Mažojo teatro "...Istorijos" žaidžiamos nykiame, sulūžusia ir aprūdijusia tvora aptvertame kieme, kurio kampe riogso metalinė čiuožykla-sūpynės (scenografė Kotryna Daujotaitė), o scenos viduryje iš dėžių ir lentos suręstas stalas, tinkamas ir "sriubos" lėkštėms pastatyti, ir periamam vaikui paguldyti. Čiuožykla-sūpynės prireikus gali tapti "tėvų" miegamuoju, kurį "vaikas" apipila benzinu ir padega, arba patogia vieta "tėvams" pakarti. Po šito spektaklio turėtume pamiršti visus svaičiojimus apie stebuklingą vaikiškų žaidimų pasaulį, apie visagalę vaizduotę, nukeliančią į pasakišką realybę. Lygiai kaip ir išsigalvojimus apie kažkokį ypatingą "vaikišką žiaurumą". Žiaurumas čia toks profesionalus, kad akivaizdu, jog už jį reikia padėkoti suaugusiems. Kaip ir už gausybę įvairiausių būdų tėvams nugalabyti. Arba dar vienas prietaras, kurį demaskuoja spektaklis – palaimingą vaikų užsimiršimą žaidžiant. Vojinas-Tėvas (Ilona Kvietkutė), Milena-Mama (Valda Bičkutė) ir Andrija-Vaikas (Gintarė Latvėnaitė) – įsitempę, išsigandę ir agresyvūs, į žaidimą jie atsineša tuos jausmus, kuriais gyvena nežaisdami. Teigiamos emocijos jų žaidimuose retos kaip tie sekmadieniniai pasivaikščiojimai, į kuriuos išsipustę patraukia "tėvas" ir "mama".

Bene sunkiausias uždavinys statant "Šeimynines istorijas" – rasti tinkamą spektaklio intonaciją.

Mažajame teatre "sužaidė" pačių aktorių jaunas amžius ir jų aktorinėms individualybėms būdingas polinkis į žaismę, komiškumą, tam tikras įdirbis kuriant charakterinių bruožų personažus. O Tuminas panaudojo visa tai šaižiai nerimo, įtampos ir makabriško juoko intonacijai sukurti – nukreipdamas aktorių vaidybą labiau šaržuoto charakteringumo link, užaštrindamas atgrasius bruožus, maksimaliai pagarsindamas rėksmingas intonacijų gaideles. Tai ypač pasakytina apie Ilonos Kvietkutės vaidmenį. Aktorė dar kartą įrodė sugebanti scenoje neatpažįstamai transformuotis, atrasti savo personažams naujų charakterinių bruožų, nešabloniškai reaguoti, nes neišsenkančios atrodo jos mimikos išraiškos galimybės. Vojinas-Tėvas – bene tirščiausiai šaržuotas vaidmuo, tačiau ir bene plačiausioje savybių ir būsenų skalėje išsitenkantis. Tai jis despotas, pareigingai mokantis savo vaiką gyvenimo "pamokų". Tai šykštuolis, be galo patenkintas, išdidus ir galantiškas, kai išeina pasižmonėti. Tai nepavojingas naminis tėtukas, klusniai snūduriuojantis su žmonos vyniojamų siūlų ringėmis ant rankų, staiga įniršio pagautas sudaužantis radijo imtuvą, kad tas neskleistų tėvynei žalingos propagandos – štai tik keletas aktorės sukurtų sceninių pavidalų.

Valdos Bičkutės Milena-Mama trumpa suknele ir didžiuliu raudonu kaspinu kartais pasiduoda pagundai vaidinti "tiesiog vaikiškumą" ar "tiesiog mažą mergaitę". Visa pakrypsta į gera, kai užduotis konkretesnė – šauni jos emancipuotoji frustruota rašytoja, "gaudanti" grafomanišką įkvėpimą.

Inetai Stasiulytei teko nebylus Nadeždos – gausybės nervinių tikų kamuojamos, prie bendraamžių nepritampančios mergaitės vaidmuo. Raiški, laužyta aktorės plastika transliuoja liguisto vaiko vienatvę, užguitumą, pasiryžimą viskam už lašą dėmesio ir draugiškumo.

Gintarės Latvėnaitės Andrija-Vaikas, stumiantis spektaklio veiksmą į priekį – atšiaurokas berniūkštis. Kartais jis žavi per kraštus plūstančiu gyvybingumu, kartais atstumia plastinėmis detalėmis išgaunamu atpažįstamu paauglišku nepasitikėjimu aplinkiniais, gynybiškumu ir agresija. Tai veikėjas su paslaptim. Kada jis nusprendžia žudyti? Ar jis vien naminio tėvų žiaurumo ir despotiškumo auka, ar dar ir juodasis spektaklio angelas, keršto įrankis? Ar šis vaikas tikrai išsigąsta ir verkia po eilinės tėvažudystės, ar tik dedasi išgyvenąs, nes tėvai – kaip ir filmų ar kompiuterinių žaidimų herojai – turi daug gyvybių ir niekada iš tikrųjų nemiršta?

Rimo Tumino valia tikrai mirtina mirtis, nutraukianti absurdišką mirčių-prisikėlimų grandinę, tėvus ištinka ne tada, kai juos šaudo, karia, degina pagal sklandžias virtualios realybės taisykles. Mirtinas smūgis nesmurtinis. Kai paūgėjęs Andrija su kelioniniu krepšiu išsiruošia "pažadėtojon" Vakarų žemėn (lyg ir Suomijon, lyg ir Norvegijon), vienatvės ir senatvės ištikti tėvai akyse virsta kretančiais paliegėliais ir vienas po kito iškeliauja ten, iš kur ši kartą nebegrįžtama. Čia suskamba "tuminiška" lyrinė intonacija, kurios fone skaudžiu fortissimo prasiveržia visą spektaklį tylėjusios Nadeždos monologas:

"Mama, pabusk, prašau, tėti, tėveli, atleisk, nenorėjau, tikrai nenorėjau, daugiau niekada... nedaužysiu kelių, neprašysiu saldumynų... nenorėsiu savo gyvenimo, neturėsiu savo nuomonės, neieškosiu laimės ir ramybės, neužaugsiu, netekėsiu ir neturėsiu vaikų..."