Teatras

O Chan lauks visada

Yukio Mishimos "Panelė Chan" "Lėlės" teatre

Alė Strik

iliustracija
Almira Grybauskaitė (Džitsuko) ir Sigita Mikalauskaitė (Chanako)

Striksėdama tai per pažliugusį, tai per suakmenėjusį senamiesčio sniegą, pagaliau prisikasiau iki "Lėlės" teatro. Čia – vakare ir suaugusiai publikai – rodomas naujausias teatro spektaklis – Yukio Mishimos "Panelė Chan", kurią pastatė dabar magistro studijas tęsianti jauna režisierė, Jono Vaitkaus mokinė Judita Norvaišaitė.

Tą vakarą galėjai stebėtis ir džiaugtis publikos geranoriškumu jaunai režisierei – pirmas jos darbas profesionalioje scenoje ir dar "apdorojant" ne tokią lengvą medžiagą galėjo nuvilti. Tačiau kaip ryžtis išbandyti jėgas vertėjo režisierei, taip vertėjo su ja susipažinti ir žiūrovams.

Mishimos pjesė, kurią prieš dešimtmetį Nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje sėkmingai rodė režisierius Cezaris Graužinis, ilgam įstrigo spektaklį mačiusiesiems; du išskirtinius vaidmenis tąkart atliko Eglė Mikulionytė (Džitsuko) ir Vesta Grabštaitė (Chanako). Nepaprastai lyriška, kamerinė ir emocinga, kartu aistringa ir karinga "Panelė Chan" gali būti puiki medžiaga ne tik jauniems aktoriams ar savojo kelio scenoje ieškantiems režisieriams. Tenka gerokai pasukti galvą, kaip, žinant japonų teatro taisykles, pritaikyti jas visai kitokiam teatrui ir žiūrovams (beje, tą patį darė ir dramaturgas) arba kaip sukurti tokį jo modelį, kuris derėtų prie nekasdieniškos veikėjų kalbos, ypatingos aplinkos ir pagaliau išskirtinės situacijos – buvusią geišą Chanako išperka senmergė keturiasdešimtmetė vieniša dailininkė Džitsuko, tačiau Chanako kasdien eina į stotį ir ten laukia savo mylimojo, kuris kaip meilės ir sugrįžimo ženklą turėtų atnešti jos dovanotą vėduoklę... Pirmojo "Panelės Chan" autoriaus Dzeami pjesė "Chandžio" ir šiandien vaidinama no teatre bei priskiriama pjesių "apie išprotėjusius (arba apsėstuosius)" ciklui. Beje, visą emocinį ir dramaturginį pjesės veiksmo krūvį Mishima sutelkia ne į Chanako, bet į Džitsuko – dominuoja jos drama ir kova su Chanako mylimuoju Jošio, nes gražuolė pamišėlė dailininkei yra ir amžinos meilės, amžino ilgesio, ir įkvėpimo simbolis bei šaltinis.

Judita Norvaišaitė, statydama "Panelę Chan" "Lėlės" teatre, atsisakė lėlių – du mažučiai žmogeliukai atsiranda iš Chanako rankose laikytų vėduoklių. Tačiau aktorės Almira Grybauskaitė (Džitsuko) ir Sigita Mikalauskaitė (Chanako) nedidukėje erdvėje, kurią galima būtų įsivaizduoti ir kaip nuleistą lėlių teatro širmą, ir kaip sumažintą japonų scenos modelį, savo judesiais ir kalbėjimo maniera, japoniškais stilizuotais drabužiais, šukuosenomis ir grimu panašesnės į lėles. Šis panašumas ir pakylėja abi aktores bei jų kuriamas herojes iki Mishimos poezijos, nors pats dramaturgas abi beveik "įkalina" keistame Chanako laukimo pasaulyje, kurį kaip ištikimas karys saugo ir gina Džitsuko.

Regis, būtent laukimą šįkart norėjo materializuoti režisierė, aktorės, spektaklio dailininkė Julija Skuratova bei muziką kūręs Irmantas Jankaitis. Turbūt todėl tokia budistine, pasyvumo ir atsiribojimo tonacija nuspalvinti abiejų moterų santykiai, juos gaubianti atmosfera ar paskleidžianti skaidri aplinka. Tai greičiau baltas ir kartu lengvas laukimas, ypač būdingas Chanako, o jam tarsi priešpriešinamas "tamsesnis" Džitsuko ir, sakyčiau, juodas Jošio laukimas (bei pagaliau jo pasirodymas juodu ilgu paltu su nakties gėlių vėduokle rankoje). Ir greičiau dailininkės dėka, jos skrupulingai ir jautriai dekoruotos scenos bei kostiumų ir jų detalių (abi moterys papuoštos savąjį "laukimą", savuosius troškimus atspindinčiais galvos apdangalais su teptukų ir medžių "sodais") jungtimi formuojama stilistinė spektaklio vienovė. Prie jos retsykiais visai nedera beveik deklamatoriškos, tiksliau, pasakotojiškos Džitsuko intonacijos ir kiek egzaltuotas, aikštingas Chanako elgesys.

Abi moterys vis dėlto sukuria savą "buvimo" aurą: režisierė šokiu sujungia skirtingus abiejų laukimus, skirtingus – racionalų bei realų Džitsuko ir poetišką beprotybės Chanako – pasaulius, tad scenoje pasirodęs Mariaus Jampolskio Jošio yra ne tik tarsi atklydęs iš kitur, bet ir tiesiog kito spektaklio veikėjas. Atrodo, kad Jošio čia vienintelis "blaivaus proto", tačiau į akis krinta vizuali ir emocinė jo nedermė prie taip sunkiai spektaklio metu besimezgančio vidinio abiejų moterų ryšio. Visi trys yra tokie skirtingi, taip toli vienas nuo kito ir tokie vienas kitam svetimi, kad, pavyzdžiui, Chanako nieko kito ir nelieka, tik amžinai laukti...

Taigi laukimą režisierė Judita Norvaišaitė įsivaizduoja kaip kankynę, kartais tiesiog nepakeliamą, tačiau slepiamą po džiaugsminga šypsena. Ir Chanako pamišimas čia pratrūksta tik ūmia nuotaikų kaita ar staigiais, netikėtais judesiais. Išorinis spektaklio minimalizmas pasigėrėtinas, tačiau už jo, kaip ir už tokių pat taupių veikėjų paveikslų, trūksta bent mažiausių jų išgyvenamos vienatvės ir patirtos dramos pėdsakų. Aktoriai priversti slėptis už Mishimos žodžių, įskaitydami juose tik vieną reikšmę – laukti ir tikėti; bet kadangi laukimas, kaip pasyvi būsena, negali sukurti aktyvios draminės situacijos, tai ir veikėjai atrodo greičiau formalūs ir tuščiaviduriai, spinduliuojantys savo šaltu grožiu tarsi miniatiūrinės lėlės.