Šventas naivumas

"Lilija amžinai"

Lietuvoje pradedamas rodyti švedų režisieriaus Lukaso Moodissono filmas "Lilija amžinai" ("Lilja 4-ever", Švedija, 2002). Jau pirmuose kadruose režisierius pradeda statyti paminklą traumuotai vaikystei. Ir be atokvėpio toliau lipdo niūrią posovietinę fantaziją, kartu su pagrindine heroje grimzdamas vis į gilesnį purvą. Po valandos ir 49 minučių tokių vaizdų jautiesi it nukasęs visą Vilniaus sniegą.

Žiniasklaida skelbia, kad filmas pastatytas pagal tikrą mergaitės iš Lietuvos Danguolės Rasalaitės istoriją. Tačiau Moodissonas nekuria dokumentinio filmo, todėl veiksmas vyksta Estijoje ("bet kur buvusioje Sovietų Sąjungoje"), o pagrindinę heroję Liliją vaidina rusų aktorė Oksana Akinšina, sužibėjusi Sergejaus Bodrovo jaunesniojo filme "Seserys". Vaidina įtikinamai, nors aiškiai yra protingesnė už savo primityvų personažą, taigi kartais tie stulbinamai naivūs žodžiai lengvai nesitaria, ir tiek. Tarp dangaus ir žemės įstringa ir jos geriausias draugas Kolia (Artiomas Bogučarskis), klijus uostantis ir visais, išskyrus Liliją, nusivylęs berniūkštis, galiausiai virtęs angelu.

Pasakojama istorija paprasta iki skausmo – motina susiranda vyrą ir išvažiuoja į Ameriką, palikdama šešiolikmetę dukrą likimo valiai (t.y. giminėms). Šie ne tik nepadeda, bet dar ir apgauna mergaitę – išgrūda iš buto į bjaurią landynę. Viskas ritasi žemyn, kol galiausiai Lilija atsiduria Švedijoje ir yra verčiama užsiiminėti prostitucija. Blogiausia, kad filmo siužetas ir režisūriniai sprendimai atspėjami iš anksto – kai mergaitė plonais naktiniais marškiniais bėga paskui išvažiuojančios motinos automobilį, visiems aišku, kad ji tuoj suklups į purvą. O kai tas purvas įgyja ir simbolinę potekstę, pasidaro visai nesmagu. Nes Moodissonas ne šiaip sau pasakoja tragišką istoriją – jis nori ją pakylėti iki parabolės. Todėl personažai neišvengia schematiškumo. Tiesą sakant, visi suaugę – niekšai, o vieniši nepilnametę prostitutę užsisakę vyrai – tikri galvijai. Jie taip ir nufilmuoti – bjauriai šnopuojantys ir stenantys į kamerą. Viltingas prošvaistes tuoj pat uždusina neišbrendamas provincijos skurdas ir purvas. Į jį įklimpęs, nebeišlipsi – arba visai užpelkėsi, arba mirsi.

Kaip atsitiko, kad subtilių pustonių meistras taip sutirštino spalvas, kad į filmą klimpsti kaip į smalą? Kur dingo puikus Moodissono humoro jausmas, gelbėjęs "Mylėk mane" nuo sentimentalumo, o žavią hipių bendruomenės parodiją "Kartu" nuo moralizavimo? Juk suknistas Omolio miestelis – toks pats Dievo užmirštas užkampis, kurio nykybė gali išvesti iš proto. Greičiausiai režisieriui pakišo koją pernelyg nuo jo nutolusi "posovietinės" terpės problematika. Filmuodamas visuomenės autsaiderius ir marginalus Švedijoje, Moodissonas išlaikė reikalingą ironišką distanciją ir sugebėjo kasdienybės rutinoje atskleisti santykių sudėtingumą. O į menkai pažįstamą posovietinę "tikrovę" režisierius nėrė kaip į juodąją skylę, nematydamas nei jokių žmonių santykių, nei aplinkos niuansų. Filmo problematika ir iš ekrano plūstanti "černucha" atrodo pavėlavusi mažiausiai dešimt metų ir šiapus buvusios geležinės uždangos visai nesižiūri. Tai vakariečio žvilgsniui pritaikytas išlaisvinto Rytų Europos gaivalo grėsmingas vaizdinys. Užtat "ten" (visokiuose kino festivaliuose) jis žiūrisi, o čia – ne. Ir jokios lietuviškos šaknys, runkelių mentalitetas ir angelo sparnai čia nepadės.

Brolių Joelio ir Ethano Coenų komedija "Nepakenčiamas žiaurumas" ("Intolerable Cruelty", JAV, 2003) yra tas filmas, kurį gali ir turi pamatyti visi. Taip sakau ne tik todėl, kad Coenų pavardė yra tarsi kokybiško kino malonumo ženklas. "Nepakenčiamas žiaurumas" skirtas platesnei Holivudo mėgėjų auditorijai – taigi čia gali ramiai eiti ir tie, kuriems "Fargo" ar "Didysis Lebovskis" buvo tik keistas ironijos, humoro ir žiaurumo mišinys.

Kaip matome iš įspūdingo aktorių žvaigždyno (George Clooney, Catherine Zeta-Jones, Geofrey Rush, Billy Bob Thornton), broliai nusprendė padaryti komediją pagal visas Holivudo taisykles. Tačiau nereikia naiviai tikėtis, kad kvatosite visą filmą iki užkimimo ir paskui neatsiminsite kodėl. Čia nėra nei gižų pono Byno grimasų, nei perdėtos Jimo Carrey pantomimos, nei pigaus kontrastingų daiktų sugretinimo. Tačiau kiekvienas kadras pulsuoja netikėtais kameros ir siužeto posūkiais, kaskart apversdamas "numanomą" pasakojimo logiką. Nieko įspūdingo tarsi ir nėra – nesitaškoma spec. efektais, nekeliaujama po kosmosą ir virtualias erdves, o prašmatnios mašinos nesprogdinamos it petardos. Atrodo, viskas labai paprasta – reikia tik nutverti personažą tam tikru momentu ir pasukti kamerą tam tikru rakursu. O paskui sumontuoti taip, kad žiūrovas žagsėtų ir springtų nuo neįtikėtinų sugretinimų. Bet padaryk taip, kad gudrus!

Coenai viską atlieka pasišvilpaudami – parodijuodami save, aktorius, personažus, romantinės komedijos klišes. Todėl malonumas žiūrėti – dvigubas ar net trigubas. Gražuolis Clooney herojus žiūrovams pasirodo kaip mobiliuoju telefonu kalbantys dantys – mat skambutis jį užklumpa dantisto kėdėje. Ryški stomatologijos kabineto lempa apšviečia tik pravirą Clooney burną – o paskui priešais kiekvieną veidrodį aktorius šiepia savo akinančius dantis grožėdamasis ir šaipydamasis iš sveiko, gražaus, sėkmingo amerikiečio stereotipo. Bet tai tik maža detalė – jų filme yra daug ir smagesnių. Vis dėlto malonu, kad komedijai priartėjus prie autoparodijos humoras nepradingsta – tik tampa rafinuotesnis.

Tačiau svarbiausia – nepamirštamas sukčių duetas, kurio dėka ir sukasi geismų bei pinigų pasaulis. Įtakingas "skyrybų" advokatas Mailsas Masy (George Clooney) ir pribloškiančio grožio Marlina Reksrot (Catherine Zeta-Jones) susitinka kaip varžovai skyrybų procese ir visą filmą žaidžia "katę ir pelę", spęsdami vienas kitam spąstus. Azartiški lošėjai taip įsijaučia, kad praranda bet kokį realybės pojūtį – ir nežinia, ar laimi tas, kuris išsaugo blaivesnį protą. Jeigu dabar imčiau pasakoti konkrečiau, atimčiau didelį malonumą. O tai daryti šiais totalaus hedonizmo laikais – nedovanotinas žiaurumas net kritikui. Tiesa, nepalaužiamieji kino kritikos donkichotai tvirtina, kad Coenams nepavyko apgauti Holivudo ir jų komedija nedaug skiriasi nuo kitos panašios produkcijos. Kaip rašo Christopheris Nullas, "Nepakenčiamas žiaurumas" yra visai nepanašus į kitus Coenų filmus, nes scenarijui trūksta koeniško keistumo. Esą jis per daug normalus, panašus į "teisingą" romantinę komediją, ir jei tokį scenarijų būtų gavusi Nora Ephron, rezultatas būtų labai panašus.

Nesiimu prognozuoti, kas būtų, jei Coenų ir Roberto Ramsty bei Matthew Stone’o scenarijų būtų gavusi Nora Ephron. Bet jei ji pastatytų tokią žiūrėjimo ir mąstymo malonumą sužadinančią komediją kaip "Nepakeliamas žiaurumas" – verta rizikuoti. O aš sutikčiau visą vasarą dirbti baseinų prižiūrėtoju, jei man kas vakarą rodytų po tokį filmą. Ir nesvarbu, ar tuose namuose baseinas iš tikrųjų yra.

Simonas Ližė