Lauksime ir kitąmet

Audrius Rubežius (Romeo) ir Joana Gedmintaitė (Džuljeta) M. Raškovskio nuotraukos

Jau antrus metus iš eilės sostinės publika gali niekur neišvykdama pamatyti naujausius ir geriausius (populiariausius) Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklius. Šį kartą kauniečiai Vilniaus Nacionaliniame operos ir baleto teatre rodė du naujus pastatymus – Charles’o Gounod operą "Romeo ir Džuljeta" ir Giedriaus Kuprevičiaus Kauno operetę "Kipras, Fiodoras ir kiti", išties tapusia gastrolių ašimi. Septintojo dešimtmečio holivudinio muzikinio kino nostalgijos iškankintieji vilioti Richardo Rogerso miuziklu "Muzikos garsai".

Sausio 16 d. rodyta Gounod "Romeo ir Džuljeta" netikėtai sutraukė pilną salę publikos. Sveikintina tai, kad Kauno muzikinis teatras stato kitų neišeksploatuotą repertuarą – prancūzų opera išties yra retenybė lietuviškoje scenoje. Kauniečiai itin didžiuojasi šiuo spektakliu, nes jį rengė "pats" Jonas Aleksa. Patyrusio profesionalo ranka išties buvo justi. Nors pasitaikė nesklandumų, vietomis orkestre bei tarp orkestro ir dainininkų trūko sinchroniškumo, visuma "alsavo", orkestras negožė solistų. Apskritai klasikinis veikalas visuomet yra tam tikras muzikinio "mechanizmo" veikimo indikatorius, kad būtų gerai atliktas kūrinys, reikia labai susiderinti, pademonstruoti atlikimo preciziką. Kauno muzikinio teatro trupė šiame spektaklyje į tai eina.

Vienas iš operos traukos aspektų buvo ir tas, kad šiame pastatyme dainuoja jauni atlikėjai. Nepakartojama Džuljeta – Joana Gedmintaitė, pademonstravusi puikią vokalinę formą. Džuljetos partija yra sudėtinga, reikalaujanti balso virtuoziškumo "klasikine" prasme. Čia turi skambėti puikus, išlavintas koloratūrinis sopranas. Jį ir išgirdau. Tiesa, iš pradžių buvo justi nemaža įtampa, balsas skambėjo kiek šaižokai, tačiau įsivaidinusi Gedmintaitė pademonstravo gražų, aksominį balso tembrą. Audriaus Rubežiaus Romeo buvo tinkamas partneris solistei, tačiau vietomis per žemas dainininkui būdingas intonavimas trikdė. Išskirčiau Žaną Voronovą, atlikusį Tebaldo vaidmenį, – įsiminė jo gražaus tembro, skambus vokalas. Kaip visuomet, itin sceniškai pasirodė Laimonas Pautienius (Merkucijus).

Ginto Žilio režisūra, be kelių išties žavių momentų, ypatingu konceptualumu nepasižymi. Čia esantys operetiniai sprendimai, turintys suteikti spektakliui dinamikos, ne visada pasiteisina, pvz., Merkucijaus arijos metu jo "gaujos" narių tampymasis tik trukdo ir klausytis, ir žiūrėti. Adomo Jacovskio scenografija – scenos centre esanti daugiafunkcinė konstrukcija (ir siena, ir balkonas, ir arka) a la Renesanso mūras – vykęs sumanymas, tačiau bendras tamsus spektaklio koloritas slegia. Kodėl kūrinio temos rimtumas visuomet siejamas su scenovaizdžio tamsa? Kad ir kaip būtų, spektaklis Vilniuje sulaukė sėkmės.

Sausio 17 d., buvo rodoma Giedriaus Kuprevičiaus Kauno operetė "Kipras, Fiodoras ir kiti". Netylančios aistros po visai neseniai Kaune įvykusios premjeros atbangavo ir iki Vilniaus. Dalis publikos ėjo tam, kad įsitikintų, jog "tai iš tiesų yra niekalas". Aš ėjau tikėdamasi tos pramogos, kurią patyriau Kaune. Deja, nusivyliau, naujoje erdvėje spektaklis "nesuskambėjo", tačiau nesirengiu "sudirbinėti" šios operetės, ką aistringai ir su pasimėgavimu padarys kiti.

Kauno operetės idėja, pasak Kuprevičiaus, postmodernistinis istorinis šiupinys, daromas be jokių skrupulų (pvz., šaipantis iš romantizuoto Maironio įvaizdžio ir pan.), yra vykęs ir originalus sumanymas lietuviškoje muzikinėje scenoje, o vykusių idėjų reta. Žinoma, geri norai – dar ne viskas, tačiau toks precedentas sveikintinas.

Stebint spektaklį Kaune sužavėjo tai, kad atlikėjai tiesiog žaidė scenoje, įsijautus į tokio "kapustniko" dvasią, visai smagu buvo leisti laiką ir stebėti veikėjų ir autorių "išsidirbinėjimus". Pagaliau galėjai sekti sakomą tekstą! Tuo tarpu Vilniuje, kur akustinės sąlygos visiškai kitokios, apskritai nepalankios, scena toli, pusės žodžių nesigirdėjo, publiką pasiekdavo tik išrėktas tekstas. Žmogus, kuris atėjo į spektaklį "nepasiruošęs" (nesiklausęs ir neskaitęs jokių interviu, anonsų ir pan.), tiesiog nelabai galėjo susigaudyti, kas čia vyksta. Kita vertus, orkestras, Kaune sėdintis duobėje po scena, Vilniuje "išeksponuotas" pirmame plane, negailestingai gožė solistus. O ir gastrolių sostinės Nacionalinėje operoje jaudulys visumai pridėjo nereikalingos įtampos. Taigi tam tikras akustinis disbalansas, jautęsis ir Kaune, čia patrigubėjo ir užgožė, sakyčiau, sumanymo žavesį.

Joana Gedmintaitė (Džuljeta) ir Giedrius Prunskus (tėvas Kapuletis)

Vilniuje ypač išryškėjo spektaklio visumos trūkumai. Manyčiau, kad atskirai paimti tekstas ir muzika būtų visai įdomūs. Herkus Kunčius minėjo libretą rašęs ir kaip literatūros kūrinį, kurį galima būtų publikuoti. Skaitomas tekstas tikrai būtų įdomus. Kita vertus, muzika, jei įsivaizduotume, pvz., gerai įrašytą CD su operetės numeriais, būtų puikus lietuviškos estrados, miuziklo muzikos albumas. Tačiau spektaklis yra šis tas daugiau. (Beje, kažkada scenoje išvydusi Bernsteino "West Side Story", nusivyliau, nes visuma neprilygsta tų žymiųjų "highlights" įtaigumui.) Su visa akustine netvarka antrasis veiksmas yra gerokai dinamiškesnis ir todėl labiau vykęs nei pirmasis, nes šiame pateikiami keli dideli "blynai" – tąsios scenos, kurios aiškiai stabdo veiksmo dinamiką. Viena iš jų – scena su gan nuobodžiomis dailininkų deklaracijomis apie valdžios skriaudžiamą kultūrą. Įsivaizduoju, kad pasiskaityti šis išties aktualus tekstas būtų šmaikštus, tačiau scenoje jis nedaro įspūdžio. Tokie ilgi kalbami dialogai, "nemuzikinės" scenos visgi reikalauja profesionalaus aktorinio pasirengimo. Šiuo požiūriu galbūt netgi geriau būtų "Kiprą ir Fiodorą" statyti su dainuojančiais aktoriais. (Galima būtų, pvz., daliai personažų kviestis aktorius, o turinčius daugiau dainuojamos medžiagos personažus siūlyti atlikti solistams.)

Apskritai viską reiktų rodyti koncentruočiau, ne pasakoti, o būtent rodyti vaidybinėmis, režisūrinėmis priemonėmis. Žinoma, ištęstumas kyla ir iš to, kad autoriai norėjo "viską pasakyti", sukurti savotišką prieškario Kauno bohemos epą. Kompozitorius minėjo, kad su H. Kunčiumi jau mąsto apie trilogiją "Nemuno žiedas" (analogija Wagnerio "Nibelungų žiedui"). Taigi kuriant antrąją trilogijos dalį, skirtą itin juokingam, pasak autorių, Kauno (ir Lietuvos) istorijos momentui – tarybų valdžios paskelbimui, – visgi reiktų atsirinkti svarbiausius personažus ir centrinius įvykius.

Pastatymo požiūriu režisieriui Gyčiui Padegimui taip pat geriausia būtų išryškinti ir akcentuoti vieną dominuojantį stilių, nors "postmodernių" užuominų į įvairias teatro formas, žinoma, gali būti labai daug. Kauno operetė "Kipras, Fiodoras ir kiti", mano požiūriu, yra artimiausia kabaretui, netgi muzika kiek primena Kurto Weillio stilistiką. Taigi pastatymą galima būtų kabinti ant šios vinies. Muzikiniu požiūriu, kad ir kokia būtų stilistiškai marga operetės partitūra, atlikimo precizikos pritrūko, ypač Virgilijaus Visockio diriguojamam orkestrui.

Kad ir kaip būtų, "Kipras, Fiodoras ir kiti" atgaivino susidomėjimą prieškario meniniu gyvenimu ir paskatino kitaip į jį pažvelgti. Kita vertus, didieji sceniniai žanrai mūsų muzikoje nėra labai kultivuojami. Kad atsirastų tikra kokybė, kūrinių turi būti kuriama ir statoma kur kas daugiau, negu yra dabar. O ir smagu būtų, jei atgimtų prieškario kabareto dvasia, kai nebijoma paliesti jokių "šventų karvių".

Sausio 18 d. rodytas R. Rogerso miuziklas visai šeimai "Muzikos garsai" ramiai užbaigė gastroles. Spektaklio režisierius – Nerijus Petrokas, dirigentas – Julius Vilnonis, pagrindinius vaidmenis atliko Rita Preikšaitė, Gediminas Maciulevičius, Sabina Martinaitytė, Kristina Siurbytė, Tomas Ladiga, Danutė Dirginčiūtė. Nuostabi muzika, scenoje vaidinantys vaikai (A. Kačanausko muzikos mokyklos moksleiviai, vadovaujami Jūratės Miliūtės), jaudinantis siužetas – visa tai paaiškina, kodėl šis nepretenzingas spektaklis jau keleri metai mėgstamas publikos.

Įdomu, ar Kauno muzikinis atvažiuos į Vilnių ir po metų? Šįmet teatras rengiasi statyti I. Kalmano "Bajaderę", miuziklą vaikams pagal G. Gladkovo muziką iš animacinio filmo "Brėmeno muzikantai", rudenį scenoje turi pasirodyti T. Kutavičiaus ir V. Palčinskaitės opera vaikams "Nykštukas Nosis" pagal Haufo pasaką bei žymusis J. Kanderio miuziklas "Kabaretas". Planai patrauklūs, tačiau, žinoma, nebūtina laukti gastrolių. Jei kalnas neina pas Mahometą, tai galima vykti į Kauną ir ten viską pamatyti savo akimis, pačiam įvertinti. To Jums ir linkiu.