Pirmasis

Neremia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Kad Spaudos fondas kelia rimtą pavojų kultūrinei spaudai, galima buvo numanyti jau prieš septynerius metus, kai jis tik susikūrė.

Pernelyg daug skirtingų interesų nukrypo į šį neišnešiotą visuomenės informavimo įstatymo vaisių.

Tai tarsi tas Anderseno vandens lašas, kuriame, žiūrint pro didinamąjį stiklą, krušasi ir ryja viena kitą begalė infuzorijų.

Fondas ir pats tapo šio veiksmo subjektu, įteisinęs privilegijuotą savo statusą.

Ir pradžių SRTRF labai rūpėjo jo teigiamas įvaizdis, fondas rengdavo spaudos konferencijas, aiškindavo savo sprendimus ir veiklos principus, stengėsi pelnyti visuomenės pripažinimą. Tačiau greitai suvokė, kad viešumas, lydimas nepaliaujamos kritikos – ir pagrįstos, ir visai absurdiškos, – kenkia jo gerai savijautai. Tad apsišarvavo įstatymo pataisa, įstatais, Vyriausybės patvirtintais nuostatais, įtvirtino savo institucines teises ir atsitvėrė konfidencialumo siena.

Fondo sprendimai nekvestionuojami.

Fondas neprivalo jų viešai motyvuoti - už biudžeto lėšų paskirstymą ir panaudojimą jis atsiskaito Seimui.

Su fondu nevalia galynėtis – dalyvavimas konkurse reiškia pareiškėjo sutikimą su visomis konkurso sąlygomis ir nuostatais (§34).

Nepasitenkinimo bangos dužo į gynybines fondo užtvaras ir vis labiau silpdamos ritosi atgal. Kritikos strėlės rikošetu sugrįždavo atgal, ir pareiškėjai netruko patirti, kad laidyti jas beprasmiška ir labai nenaudinga.

Ko gero, tokia santykių hierarchija būdinga ne tik SRTRF įtakos sferai, bet ir visai neišnešiotai mūsų demokratijai. Visuomenės interesus čia sėkmingai išstumia gyvenimo logika (buvo tokia taikliai pasivadinusi partija), verčianti įtikti, prisitaikyti arba galiausiai numoti į viską ranka.

Nuolatos mažinęs paramą periodiniams kultūros leidiniams, pernai fondas, sumaniai žaisdamas savo taisyklėmis, numarino "Dienovidį". Ir ką gi? – visi tylėjome. Skęstančiųjų gelbėjimas, kaip sakė klasikas Ostapas Benderis, išties pačių skęstančiųjų reikalas. Dalį kaltės už skandintojus padrąsinusį abejingumą "7 meno dienos" prisiima ir sau.

Ilgai laukti neteko. Šiemet iš kultūrinės refleksijos lauko išstumti net trys leidiniai – "7 meno dienos", "Krantai" ir "Nemunas".

Nepulsim aiškintis, įrodinėti, kokie esame reikalingi. Tiesą sakant, toks radikalus fondo veiksmas redakcijai nebuvo labai didelis netikėtumas. Pakanka žvilgtelėti į paramos savaitraščiui "dinamiką".

1997 m. – 260 tūkst. Lt

1998 m. – 220 tūkst. Lt

1999 m. – 165 tūkst. Lt

2000 m. – 128 tūkst. Lt

2001 m. – 45 tūkst. Lt

2002 m. – 70 tūkst. Lt

2003 m. – 75 tūkst. Lt

2004 m. – 0 Lt

Iš esmės "7 meno dienos" buvo pasmerktos išnykti jau prieš trejus metus, ir jas gelbėjo tik LR kultūros ir sporto fondo parama.

Matyt, SRTRF įkyrėjo tokia "dvivaldystė", nei pakartas, nei paleistas savaitraštis, ir Aukštoji jo taryba nusprendė kirsti iš peties.

Minėjome, kad fondas neprivalo argumentuoti savo sprendimų. Tiesa, po kelių savaičių, kai bus apdorota gausi konkurso medžiaga (vien finansuotų projektų net 109 – rekordinis skaičius), raštišką atsakymą apie projekto įvertinimą, tikimės, gausime. Juk pridėjome prie dokumentų tuščią voką su pašto ženklu ir nurodytu adresu.

Suprantama, kad suformuluotas jis bus nepriekaištingai, taikant visus nuostatuose numatytus saugiklius: taryba, priimdama galutinį sprendimą, remiasi konkurso komisijų ir nepriklausomų ekspertų išvadomis; fondo ekspertai yra įslaptinti, o tai itin patogi praktika, - anonimas neneša jokios atsakomybės, tačiau taryba gali prisidengti jo išvadomis; negana to, naujuose fondo nuostatuose ekspertų išvados tapo konfidencialia informacija ir pareiškėjui nebeprieinamos.

Kol kas išvadas galime tik prognozuoti. Lengviausia jas pagrįsti lėšų stoka. Tačiau 2001 m. pasiekęs biudžetinio finansavimo duobę, fondas iš jos po truputį ropščiasi ir beveik pakilo iki 1999 m. lygio.

"7 meno dienoms" galima prikišti, kad jų kokybė negerėjo. Bet galbūt fondui rūpėjo ją pabloginti.

Svarbiausias klausimas čia būtų štai koks: ką fondo ekspertizės ir komisijos vertina – esamą leidinio situaciją ar pateiktą projektą?

Matydami "reitingavimo" tendenciją ir puikiai suvokdami, kad fondo "kultūrinės politikos" vizijoje "7 meno dienoms" nebelieka vietos, šių metų konkursui pateikėme naują savaitraščio koncepciją, taigi jo įvertinimą ir būtų smalsu sužinoti. Turime silpną įtarimą, kad būtent ši aplinkybė liko nepastebėta.

O žvelgiant plačiau – trijų tradicinių kultūros leidinių sunaikinimas rodo, kad fondas nebeslepia savo pretenzijų tapti kultūrinės leidybos strategu (būtų sunku įrodyti, kad daro tai viršydamas įgaliojimus) ir ryžtasi atvirai konfrontacijai su kultūros visuomene. Ir, ko gero, atsižvelgiant į visuomenės dezintegraciją ir "gyvenimo logiką", tai yra gerai apskaičiuotas žingsnis. Jei "7 meno dienų" leidyba sustos, kas beprisimins jas po pusmečio, net po kelių savaičių?

Taigi nesibylinėsime, o ir neturime tam teisių. Tačiau išeidami galime pagaliau ryžtis ir pasakyti, kodėl, mūsų manymu, sukurtoji sistema tokia ydinga. Gal tai padės kol kas dar pasiliekantiems.

Įstatymas

1996 m. Seimo priimto Visuomenės informavimo įstatymo tikslas buvo įtvirtinti spaudos laisvę ir apginti ją nuo valstybės institucijų įtakos. Įstatymas draudžia valstybinėms institucijoms remti nepriklausomas informavimo priemones ar leisti žinybinius leidinius. Ir nors tokių leidinių išliko, žymiai svarbiau, kad valstybės kišimasis į visuomenės informavimą buvo uždraustas įstatymu. Prezidento patarėja dar ir dabar leidžia sau pasamprotauti apie teisingą ir nebrangiai kainuojantį prezidentūros laikraštį, tačiau kol kas tai, ačiū Dievui, tik tuščia retorika.

Išimtį įstatymas suteikė periodinei kultūros ir švietimo spaudai, kuri negali egzistuoti be kryptingos valstybės politikos ir paramos. O kad valstybės lėšų paskirstymas būtų demokratiškesnis, ir buvo numatytas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Iki tol kultūrinė spauda buvo remiama iš Kultūros ministerijos biudžeto. Atsižvelgiant į viešų ekspertų nuomonę, vadovaujantis valdymo demokratizavimo ir decentralizavimo principais, deklaruotais dar pirmosios vyriausybės. Tačiau parama buvo teikiama tik 20-čiai žinomų leidinių. Kitų leidėjų jie laikyti privilegijuotais, į juos žvelgta su pavydu. Susikūrus SRTRF, jiems pirmiausiai ir iškilo reali grėsmė.

Tutti frutti

Tiesa, ne iš karto. Visuomeninė fondo taryba įsipareigojo trejus metus nekvestionuoti anksčiau remtų leidinių finansavimo. Bet buvo akivaizdu, kad prioritetai keisis. Jau vien todėl, kad įstatymas pagrįstai numatė paramą visoms medijos rūšims.

Tik nenumatė finansavimo šaltinių. Kultūrinei periodikai skirtos lėšos buvo paprasčiausiai atkirptos nuo Kultūros ministerijos biudžeto ir perduotos fondui dar ir radijo bei televizijos programoms remti. Vėliau jas papildė ir interneto projektai.

Kultūros leidiniams neišvengiamai teko pasispausti. Juo labiau kad fondas remia ne juos, o pateikiamas programas. Tenka įrodinėti, kad žurnalo ar savaitraščio leidyba – tai ir yra ilgalaikė, tęstinė kultūros programa, atremti priekaištus, kad projektai metai iš metų nesikeičia. Žinoma, atsinaujinimas ir tam tikra kultūros leidinių konkurencija yra būtini. Ką gi, šiemet pabandėme aplikuoti atsinaujinimo programą.

Fondo tarybai iškilo ir kitas principinis klausimas: kuo kultūros ir švietimo projektai skiriasi nuo kultūrinės, šviečiamosios veiklos? Tai anaiptol ne kazuistika, nes nuo to, kaip pakreipsi atsakymą, priklausys paramos spektras. Kultūros ir švietimo projektai traktuotini kaip specialių šioms sritims skirtų leidinių programos, tuo tarpu kultūrinės, šviečiamosios veiklos sąvoka gali sutalpinti beveik viską, bet kokį visuomenės prusinimą – rūpestį sveikata ir higiena, mokslo, profesinį, teisinį ir kitokį švietimą. Taryba pasirinko pastarąjį variantą.

Prioritetai plėtėsi ir į regioninę, etninę kultūrą, visuomenės savišvietą, sąmoningumo lygį etc. Visa tai gražu ir reikalinga, tačiau šviečiamosioms programoms bet kokio pobūdžio spaudoje, radijuje ir televizijoje turėtų egzistuoti speciali rėmimo programa.

Štai kodėl sakome, kad kultūros leidiniai, atskirti nuo Kultūros ministerijos ir neintegruoti į bendrąją valstybės kultūros politiką, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde yra pasmerkti žlugti.

Lėšos

Seimo sukurtasis ir tik jam atskaitingas fondas iškart tapo pamestinukas Vyriausybei formuojant valstybės biudžetą. Keturi iš Kultūros ministerijos paimti milijonai netruko sumažėti net perpus (2001 m.), o ir dabar vos perkopė 3 mln. slenkstį. Turint galvoje išsišakojusius prioritetus, tai visiškas niekas. Be to, fondas privalo išlaikyti atskirą administraciją, atsilyginti ekspertams ir tarybos nariams už visuomeniškai svarbų posėdžiavimą, finansuoti Žurnalistų etikos komisiją.

Kultūros savaitraščių ir žurnalų projektai suryja daugiausiai pinigų. Peršasi išvada, kad jų akivaizdžiai per daug, kad grumdosi jie visi toje pačioje nišoje ir dar nuolatos nepatenkinti. Ar nebūtų geriau, anot Seimo narės D. Teišerskytės, jei pavyktų sukurti vieną, bet gerą, objektyvų ir teisingą (vos neišsprūdo – valstybės) kultūrinį reprezentacinį leidinį?

Manome, kad panašių minčių kyla ir fondo tarybos nariams. Kaip gražiai tokiame leidinyje atsispindėtų kūrybinių sąjungų veikla ir jų vadovaujantis vaidmuo menui irgi kultūrai.

Atstovavimo principas

Visuomenės informavimo įstatymas numatė, kad savo atstovus į fondo tarybą deleguoja visos kūrybinės sąjungos, spaudos ir televizijos asociacijos, mokslininkų ir teisininkų profesiniai susivienijimai. Panašus atstovavimo principas taikomas kuriant Lietuvoje visas visuomenines tarybas ir komisijas, turinčias patvirtinti valdymo demokratizmą.

Bėda tik ta, kad atstovai dažnai tampa ne visuomeninių tarybos tikslų, bet juos delegavusių institucijų interesų reiškėjais. Negana to, tarsi savaime suprantama, kad tam jie ir buvo deleguoti. Deja, toks yra mūsų mentalumo, visuomeniškumo ir pilietiškumo lygis.

Antai Seimo Kultūros komiteto pirmininkas R. Pavilionis siūlo, o ponas G. Šurkus jam pritaria, kad iš LRT tarybos reikia atšaukti prezidentūros atstovą, nes jis jai prastai atstovaująs. Ir darosi nebeaišku, ar ši taryba sukviesta padėti spręsti visuomeninio transliuotojo problemas, formuoti LRT tikslus ir principus, ar vėl primesti jai politinių institucijų jungą.

SRTRF taryba galėtų būti tobulas panašių prieštaravimų modelis. Dauguma atstovų atvyko į mūšio lauką vedini konkrečių užduočių ir iki šiolei pakankamai sėkmingai jas vykdo. Nedetalizuosime, pakanka fondo interneto puslapyje palyginti kelerių metų konkursų rezultatus ir pasidaryti išvadas.

Tiesa, vienas balsas nieko nelemia, bet tam ir reikalinga kolegiali visuomeninė veikla, kad atsirastų interesų susigrupavimas. Juo labiau kad beveik pusė tarybos narių ir šiaip susigrupavę į Kūrybinių sąjungų asociaciją.

Mechaniškai taikomas atstovavimo principas gali sunaikinti net pačią pirminio sumanymo esmę, decentralizacija ir savivalda rizikuoja išsigimti į korporatyvią demokratiją. Kultūros srityje, regis, taip jau ir bus atsitikę.

Kokie būtume geri ir laimingi, jei vietos po saule (t.y. pinigų) užtektų visiems. Tačiau ypač kultūrai jų labai trūksta. Trūksta teatrams, koncertinėms organizacijoms, nacionaliniam kinui, knygų leidybai, stipendijoms ir t.t.

Ir visuomet laimi tie, kurie arčiau pinigų, posėdžiauja tarybose ir komitetuose, kurie gali paveikti savo kūrybiniu ar organizaciniu autoritetu.

Į ką apeliuoja valdininkai, formuodami tarybų sudėtį? Žinoma, į kūrėjų organizacijas. Tai kas, kad jos seniai prarado kūrybinių sambūrių prasmę, virto profesiniais susivienijimais, kovojančiais už savo narių socialinį statusą (šlovė joms už tai). Tai kas, kad nebeatstovauja visai kūrėjų bendruomenei ir tapo pirmininkų (dažnai jau amžinųjų) administruojamomis įstaigomis. Bet jos vis dar žinomos, matomos, pretenduoja į kūrybos vertinimo monopolį.

Todėl sąjungų pirmininkai ar jų atstovai ir skuba iš vienos tarybos posėdžio į kitos komisijos posėdį, ir visur jų nekantraudami laukia reikšmingi sprendimai.

Kartais pagalvoji, kaip kultūros politikai išeitų į naudą, jeigu ją vykdytų nesuinteresuoti valdininkai, o visuomenines tarybas, atsisakiusi atstovavimo principo, formuotų Kultūros ministerija. Korporatyvizmą, kaip ir korupciją, labai sunku nustatyti.

Kai 1999 m. SRTRF taryboje posėdžiavę kultūrinių leidinių redaktoriai, atstovavę vis dėlto ne tik sau, bet ir bendroms kultūrinės spaudos reikmėms, suvokdami interesų konfliktą atsistatydino, jie pasielgė gal ir garbingai, tačiau labai neprotingai. Su pamuilėmis buvo išplautas ir kūdikis.

Atsistatydinantieji ragino padaryti tą patį ir atstovaujamų organizacijų pirmininkams (nors, kaip sakėme, čia ne tiek svarbu – pirmininkas ar kitas atstovas), tačiau liko neišgirsti. O gal atvirkščiai – labai gerai išgirsti.

Uždaras ratas

Įstatymas numatė atstovavimą, bet nenumatė fondo statuso. Susirinkę atstovai susidūrė su problema – kaip organizuotis? Ir buvo nuspręsta įregistruoti fondą kaip viešąją įstaigą. VĮ privalo turėti steigėjus. Taip atstovus delegavusios organizacijos sumetė po 100 Lt ir tapo valstybės biudžeto lėšas skirstančio fondo steigėjais. Kitaip steigėjai labai dviprasmiškai vadinasi dalininkais. Vėliau šis statusas buvo įtvirtintas ir įstatymo straipsnio pataisa.

Fondo įstatai nenumato jokios tarybos narių rotacijos. Dailininkai siunčia į tarybą savo atstovus arba sumanę juos atšaukia. Štai ir viskas. Ratas užsidaro. Ir peržengti jį gali tik tokį precedentą sukūręs Seimas.

Politika

Jei, žinoma, kalbant specifiniu žargonu, tam pakaktų politinės valios. Neilga, bet pamokanti fondo istorija rodo, kad paleidę į pasaulį politikai liovėsi juo rūpinęsi. Atvirkščiai, jis tapo politinių manipuliacijų objektu.

SRTRF, kaip minėjome, akumuliavo per daug skirtingų interesų, į jį nukrypo per daug viltingų žvilgsnių, o teisybės ieškota per valdiškus namus. Pakanka prisiminti "XXI amžių", įstrigusį devynioliktame.

Reikia pasakyti, kad precedentą iš dalies sukūrė pats fondas, deklaravęs paramą kultūrinei, šviečiamajai veiklai apskritai.

Ir buvo apipiltas Seimui adresuotais skundais, Valstybės kontrolės patikrinimais, patyrė įvairių politinių intervencijų.

Įstatymo neapibrėžtumas leidžia įvairiai traktuoti rėmimo sąvoką. Politikams kur kas svarbiau patenkinti, tarkime, poreikius regionų, miestų ir rajonų laikraščių, kuriems šiemet per fondą rengiamas atskiras konkursas. Kultūros ir švietimo leidiniai seniai atsidūrė šio žaidimo paraštėse.

Pro memoria

Fondo interneto puslapio skaitytojams gali susidaryti įspūdis, kad "7 meno dienos" gavo paramos ir dezinformuoja visuomenę.

Ši parama suteikta kitam, "Kino" žurnalo projektui. Ir kaip niekada dosniai (tačiau toli gražu nepakankamai). Matyt, norima pasakyti: štai laisva niša, imkite ją ir turėkite, kaip kad turi žurnalai "Dailė", "Teatras", tautodailės metraštis, mokslininkų laikraštis ir "kitų profesinių grupių raišką" atspindintys leidiniai. Juo labiau kad projektą remia fondo dalininkas Kinematografininkų sąjunga.

Tą ir darysime, tik atspindėsime ne "profesinę raišką", bet apeliuosime į vėl gausėjančius kino teatrų žiūrovus, dabar orientuojamus vien komercinės spaudos.

Manome, kad tai prasminga veiklos sritis, tačiau iš esmės toks "nišų paskirstymas" aiškiai charakterizuoja fondo strategiją.

Nepriklausomai kultūrinei žiniasklaidai čia tarsi nelieka vietos. "7 meno dienos" čia nebeturi savo nišos.

Vadinasi, žinybinės (dalininkų) globos nenusipelnę leidiniai privalo (privalės) ieškoti išlikimo alternatyvos. Ir pirmiausia – atsigręžti į skaitytojus.

Jiems šiandien dar nesakome sudie. O ir numeris išėjo ne toks tuščias, kokio, pirmo impulso pagauti, norėjome. Bet ką žinai, netrukus gal teks atsisveikinti.

Šiandien atsisveikiname su fondu, dėkojame autoritetingajai tarybai, kurioje yra ir su šia "byla" nesusijusių narių, už pamokantį bendradarbiavimą.

Nepriklausomas UAB’as "7 meno dienos"