Neįminti klausimai

"Išvyka prie Kabančios uolos"

TV4 tęsia niekur nepaskelbtą Peterio Weiro retropektyvą. Nors kartą mačiusiam jo 1975 m. filmą "Išvyka prie Kabančios uolos" (28 d. 21.20), manau, visam gyvenimui išlieka įspūdis, kad pavyko prisiliesti prie esminių dalykų, nusakančių žmogaus egzistencijos paslaptį. Siužetas, sakytumei, paprastas: XIX a. pensiono, įsikūrusio kažkur Australijos platumose, merginos išvyksta, kaip dabar sakytume, į ekskursiją prie Kabančios uolos. Trys merginos dingsta, nepalikdamos jokių pėdsakų. Filmas bando rekonstruoti, kas iš tikrųjų įvyko, pasitelkiant įvairius, dažnai nesutampančius liudininkų prisiminimus. Tačiau tas paslaptingas išnykimas filme atveria begalinę prasmių erdvę: mergaitės galėjo persikelti į kitą lygmenį, įvyko mistinė transcedencija, buvo pasiekta nirvana, o kur dar daugybė grynai psichoanalitinių traktuočių...

Kita vertus, pačiam Weirui gal svarbiau visai kas kita. Jis taip įtaigiai ir jausmingai rodo pasaulio grožį, kaip joks kitas režisierius priverčia pajusti natūralios, civilizacijos nepaliestos gamtos didingumą, kad visa ta poetinė filmo atmosfera sugeba sukurti keistą distanciją tarp realybės ir sapno tikrovės, kurią neišvengiamai pajunti, vos tik filmas baigiasi. Atmintyje lieka nepaprasto grožio vaizdai, kurių prasmė nesutelpa į iškart banalybe virstančius žodžius. Tiesiog suvoki, kad pasaulis yra didžiulė mįslė ir kad kinas gali jai suteikti vizualias nuojautų ir neįmanomų atsakymų formas. Vėliau Weiras tai vienaip ar kitaip pakartojo įvairiuose savo filmuose, tačiau panašaus dramatizmo, ko gero, pasiekė tik filme "Trumeno šou", kurio stilius, regis, visiškai priešingas "Išvykai…". Tačiau klausimai liko tie patys.

Lenkų kinotyrininkė Anita Piotrowska įdomiai pasakė, kad skirtingų Weiro filmų personažai – lėktuvo katastrofą išgyvenęs "Bebaimio" herojus, "Liudininko" policininkas, "Paskutinės bangos" advokatas ar "Išvykos prie Kabančios uolos" merginos – tai tos pačios figūros variantai, to paties ilgesio personifikacijos. Jie trokšta išeiti "už", įžengti į nežinomybę, išsilaisvinti iš mentalinių ir kultūrinių apribojimų. Būtent tas egzistencinis alkis suartina juos su Trumenu Berbanku."

Australų kine mane visada stulbina kadre tvyranti šviesa. Žinau, kad niekad ten nenuvažiuosiu ir nepatikrinsiu, kaip yra iš tikrųjų, bet australietišką šviesą atpažįstu iškart, dar nepamatęs titrų. Vis viliuosi, gal kas nors taip atpažįsta lietuvišką oro ir vėjo virpėjimą Audriaus Stonio ar Arūno Matelio kadruose.

Ta šviesa buvo atpažįstama ir Weiro tautietės Jane Campion (net jei ji kilusi iš Naujosios Zelandijos) ankstyvuosiuose filmuose. TV3 25 d. 20.20 parodys jau po garsiojo "Fortepijono" Campion sukurtą filmą "Damos portretas". Tai – puošni, kruopšti, laiko dvasią perteikianti Henry Jameso romano ekranizacija, kuriai šiek tiek pakenkė pagarbus režisierės požiūris į literatūros pirmtaką. Tačiau vis dėlto filme pasakojama istorija apie turtingą jauną moterį, kuri suvokia, kad savo vyrui yra reikalinga tik dėl pinigų, peržengia ir knygos parašymo, ir jos veiksmo laiko ribas. Kaip ir "Fortepijone", Campion yra svarbus dvasinis moters išsilaisvinimo (iš aklos meilės, papročių, pareigų, vyraujančios moralės etc) aktas, gal net procesas. Todėl ji taip skrupulingai stebi herojės viduje vykstančias permainas, tuos nematomus virpesius, kurie grūdina sielą ir dvasią. Puiki režisierės sąjungininkė yra kita australė Nicole Kidman.

Nežinau, ar tokie filmai atitiks sudirgusios lietuvių publikos nuotaiką. Kai kasdien ekrane matai juokdarį Seimo narį, kurio žmoną gali apginti tik jos šuo, ponios Smailytės "artimą ratą", ereliais pasipuošusius lietuvių fašistus, žadančius daug kraujo ir jau tikrai peržengusius paranojos ribas, o panorusi pasikalbėti apie žodžio laisvės ribas "Visuomenės intereso" komanda pasikviečia "Durnių laivo" autorių ir pasirodo visiškai bejėgė prieš liaudies rašytojo Vytauto Petkevičiaus demagogiją, suvoki, kad kažkas tikrai supuvo šitoje karalystėje. Kai ponas Valinskas neva šmaikščiai pareiškia "Panoramai", kad TV4 tikrai nenupirks juodaodis, ir čia niekas neįžvelgia jokio nekorektiškumo, jis man niekuo nesiskiria nuo toje pat žinių laidoje rodyto lietuviško juodašimčio Mažono. Deja, ribų nusitrynimą kasdienė žiniasklaida gali tik fiksuoti, o ne reflektuoti. Refleksijai reikia kultūros, o ši nesiranda savaime, ją reikia puoselėti.

Lietuvių prezidento komandai pravers Bary Levinsono filmas "Uodega vizgina šunį" (LNK, 29 d. 22.35). Tačiau filme susikompromitavusiam prezidentui padeda tikri PR profesionalai, tai jums ne koks nors "Almaxas" ar Onutė Valiukevičiūtė. Su lietuvaičiais juos jungia tik vienas bruožas – totalus cinizmas ir įsitikinimas, kad publika, t.y. rinkėjai, negali nepaklusti jų manipuliacijoms. Manau, kad filmas suteiks tikros satisfakcijos visiems, kurie neabejingi politikai ir viešiesiems ryšiams. Juk net jei Lietuva ir negali sukelti kokio nors mažyčio išvaduojamojo kariuko, bet bent jau sukurti sąmokslo teoriją visai nesunku.

Sekmadienio vakare (25 d. 20.15) LNK parodys meilės istoriją "Žinutė butelyje" (1999). Robin Wright Penn vaidinama jauna moteris, sunkiai išgyvenanti neseniai įvykusias skyrybas, jūros pakrantėje randa meilės laišką. Ji nusprendžia surasti jo autorių, nes žurnalistės profesija yra šis tas daugiau nei tik profesija. Autorius (charizmatiškasis Kevinas Costneris) pasirodo besąs našlys, kuris rašo savo mirusiai žmonai. Taip susitinka du nuo meilės besigydantys žmonės, ir jų istorija būtų galėjusi būti daug įdomesnė, jei ne režisierius Luisas Mandoki, kuris, deja, yra viso labo amatininkas.

Kas yra tikra režisūra, galima suprasti iš LTV (24 d. 22 val.) rodomo Michaelo Cimino filmo "Šventasis kalnas" (1996). Istorija apie mirtinai sergančio nusikaltėlio įkaitu paimtą aukštuomenei priklausantį gydytoją ir jų bėgimą į civilizacijos nepaliestus kalnus kažkuo artima Weirui. Gydytojas, kurį vaidina Woody Harrelsonas, tarsi įkūnija triumfuojančią materializmo persunktą Ameriką. Priverstinėje kelionėje jis iš naujo atranda visai kitas vertybes. Todėl drįstu sakyti, kad "Šventasis kalnas" yra utopiškas, humanistinis ir neišvengiamai archajiškas filmas.

Jūsų – Jonas Ūbis