Lietuvos istorijos atspindžiai dailėje

Albertas Vaitiekus Žametas. "Marijos Radvilaitės ir Mykolo Tiškevičiaus rūmų Gorodoke interjeras". 1872 m.

Paroda "Lietuvos istorijos atspindžiai dailėje XVII–XIX a." užbaigia karaliaus Mindaugo karūnavimo metams skirtą parodų ciklą. Lietuvos nacionalinio muziejaus lankytojai iki 2004 m. kovo mėn. turės galimybę susipažinti su Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda ir pagilinti Lietuvos istorijos žinias.

Kiekvienas parodos eksponatas, pergyvenęs sukilimus ir karų audras, atverčia skirtingus Lietuvos istorijos puslapius. Portretai pasakoja apie asmenis, gyvenusius XVII–XIX a., prisidėjusius prie Lietuvos valstybės stiprinimo, jos kultūros puoselėjimo, peizažai – apie neišlikusius kraštovaizdžius su dvarais ir pilimis, o eksponuojami daiktai mena neišlikusius dvarų interjerus. Dauguma eksponuojamų kūrinių į Nacionalinį M.K. Čiurlionio dailės muziejų pateko iš Oginskių, Zavišų, Tyzenhauzų, Tiškevičių ir kitų dvarų paveikslų galerijų, kurių išlikę tik fragmentai.

XVII–XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos valstybės dvarų paveikslų rinkiniuose karaliavo portreto žanras. Portretų galerijomis dvaruose buvo rūpinamasi, jos būdavo nuolat papildomos, paveikslai restauruojami, pertapomi. Ir XIX a. tebegyvuojančią tradiciją didžiuotis kilminga gimine, saugoti protėvių atvaizdus ir kaupti Abiejų Tautų Respublikos laikus menančias senienas savo rinkiniuose liudija išlikusių portretų galerijų likučiai ir daiktai.

Seniausi kūriniai parodoje – iš XVII a.: tai didikų Pacų, Oginskių, Zavišų ir Valavičių atvaizdai, retenybė Lietuvoje – mediniai to meto mokslo ir kultūros veikėjų biustai. Stilistiniu vientisumu ir gausumu išsiskiria Zavišų giminės portretų galerija, kurią 1922 m. Kauno miesto muziejui padovanojo Kuchcicų (dab. Baltarusija) dvaro savininkė, lietuvių katalikiškų organizacijų mecenatė Magdalena Zavišaitė-Radvilienė. Iš XVIII a. kūrinių minėtini didikų Zubovų, Roppų poriniai portretai.

Išskirtiniai XVII–XVIII a. aukštuomenės portretų bruožai – ori laikysena, šabloniška portretuojamųjų poza, tarsi amžinybėn nukreiptas žvilgsnis. Portretuose akcentuojamos asmens užimamos pareigos, herbais ir įrašais ant paveikslų pasakojama giminės istorija.

Atskirą grupę parodoje sudaro su mirties tematika susiję eksponatai, kurių dauguma rodomi pirmą kartą. Eksponuojamas Lietuvoje vienintelis išlikęs ant skardos nutapytas XVIII a. pr. epitafinis nežinomo bajoro portretas iš Rudaminos bažnyčios. Šitokio tipo antkarstiniai portretai buvo labiau paplitę Lenkijoje. Įspūdinga skulptūra "Laiko alegorija" ir vienintelis Lietuvoje išlikęs vanitatyvinio siužeto kūrinys. "Memento mori" atskleidžia baroko epochos pasaulėvaizdį. Paveiksle nutapyti simboliai, atributai ir banderolės su ištraukomis iš Šventojo rašto byloja, kad tiek pasaulietinė ir bažnytinė valdžia, tiek visi žemiški malonumai – turtas, menas ir žaidimai – yra trapūs ir efemeriški lyg paveiksle nutapyti oro burbulai. Didaktišku palaikų ir žemiško blizgesio sugretinimu čia deklaruojami žemiškos egzistencijos tuštybė ir laikinumas amžinybės akivaizdoje.

XIX a. romantinės nuotaikos ir tapyboje pažeria naujovių spektrą. Susidomėjimas krašto istorija skatina dailininkus tapyti peizažus ir buitinio žanro paveikslus. Pasikeičia tapybos meninė kalba: kūriniai tampa kameriškesni, intymesni, dailininkus labiau domina portretuojamųjų psichologinė būsena, asmeninis santykis su gamta. Net patys didikai (Konstantinas Tyzenhauzas ir jo dukra Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdeckienė) ima į rankas plunksną ar teptuką ir įamžina širdžiai brangias vietas – savo dvarus su aplinkui juos verdančiu gyvenimu ar garbingą LDK praeitį menančias pilis. Jų pedantiškai atlikti topografiniai Lietuvos vaizdeliai turi didelę ikonografinę ir istorinę vertę.

Greta naujos formos kūrinių kurti ir primityvesni, tradicinių formų darbai – didžiulio formato XIX a. pirmos pusės nežinomo vyro ir moters visafigūriai poriniai portretai dar dvelkia XVIII a. estetika.

Antroje XIX a. pusėje pakitusią Lietuvos istorinę situaciją iliustruoja niūriomis 1861 m. sukilimo nuotaikomis dvelkiantys E.M. ir A. Riomerių sukurti portretai, o bundančius tautinio identiteto atbalsius – susidomėjimas valstiečių luomu, etnografija. Neatsitiktinai parodos plakate pavaizduotas Alberto Vaitiekaus Žameto paveikslas "Marijos Radvilaitės ir Mykolo Tiškevičiaus rūmų Gorodoke interjeras" (1872). Autorius, atsidėkodamas savo geradariui Mykolui Tiškevičiui, sukūrė įspūdingą paveikslą, o jame įamžintas parodoje eksponuojamas XVII a. veidrodis – vienintelis išlikęs Gorodoko (dab. Baltarusija) rūmų kasdienio gyvenimo liudininkas.