Po saule

Kriminalinių romanų rašytoja Sara Morton akivaizdžiai išgyvena kūrybinę krizę. Tai iškart liudija filmo "Baseinas" ("Swimming Pool", Prancūzija, 2003) įžanga. Pilkų spalvų ir atspalvių Londoną tarsi atkartoja Saros lietpaltis, jos veido išraiška ir nenoras būti atpažintai, identifikuotai kaip garsiai romanų autorei. Ji užsuka į barą, iškelia sceną savo leidėjui, grįžta į namus, kur krėsle snaudžia senukas tėvas… Nieko lyg ir nevyksta, tad nekantresniam žiūrovui iškart kils įtarimas, kad supainiojo multiplekso sales, nes koks gali būti "erotinis trileris", jei pagrindinė herojė – neurotiška penkiasdešimtmetė?

Režisierius Franēois Ozonas mėgsta žaisti su žiūrovu katės ir pelės žaidimą. Taip buvo ir ankstesniuose jo filmuose "Kriminaliniai meilužiai", "Sitkomas", "Lašai ant įkaitusio akmens" ar "8 moterys": kriminalinė ar parakriminalinė intriga jam dažniausiai yra tik pretekstas iš pirmo žvilgsnio formaliems postmodernistiniams eksperimentams su kino stiliais ir žanrais. Visada žavi prancūzų kūrėjų nuoseklumas, kurį prancūzų kinui įskiepijo sinefiliškoji Naujoji banga. Jos susižavėjimas amerikietiškuoju cinema noir vis dar gyvas, kad ir Ozono filmuose. "Baseine" režisierius taip pat neatsisako nei nuorodų į tą kiną, nei kitų postmodernistinių žaidimų (pavyzdžiui, Saros lietpaltis labai primena mėgstamą leitenanto Kolombo drabužį, o filmo pavadinimas neišvengiamai asocijuojasi su kitu "Baseinu", kuriame nardė Ozono vaikystės mėgstamiausia žvaigždė Romy Schneider ir pan.).

Tačiau šįkart įžengiama į kitą teritoriją. Tai – kūrybos erdvė. Leidėjas pasiūlo Sarai savo vasarnamį Prancūzijos pietuose. Filme tai įgyja simbolišką atspalvį: iš pilkos realybės Sara patenka į ypatingos saulės šviesos nutviekstą pasaulį. Tai tarsi pirmas žingsnis toje keistoje Ozono pasakojamoje transgresijos istorijoje, nes filme peržengiamos ne tik realaus ir fantazijos pasaulių ribos, čia transformuojasi ir Saros vidus, ir jos išorė.

Pasikeitimų katalizatorius – netikėtai Saros susikaupimą ir ramybę sudrumstusi leidėjo dukra Žiuli – tipiškas naujųjų laikų ir "Cosmopolitan" sekso pamokų paauglėms kūdikis. Ji naudojasi savo kūnu taip, tarsi jis būtų tik tobulas malonumų įrankis. Iš pradžių gausūs Žiuli malonumų partneriai ir jų skleidžiami garsai erzina Sarą. Tačiau po truputį darosi akivaizdu, kad Žiuli (Ludivine Sagnier) goslumas, kiek vulgarokas apetitiškų formų apvalumas tampa kitos tikrovės, kuri jau seniai nebeegzistuoja Sarai, substitutu. Iš pradžių rašytoja tarsi slapčia nuo savęs ima žavėtis prie baseino gulinčios Žiuli nuogybėmis. Vėliau ji pati pradeda po truputį mėgautis savo moteriškumu: keičiasi drabužiai, net bendravimo su kavinukės patarnautoju maniera. To Saros kūniškumo triumfu tampa dvi scenos: viena, kai stovėdama balkone ji apnuogina savo krūtinę prieš sodininką (labai sąmojinga Luiso Buńuelio "Tristanos" parafrazė), kita – kai Ozonas tarsi po kino kameros mikroskopu apžiūrinėja nuogos Saros (Charlotte Rampling) kūną, pasirengusį atsiverti meilei, švelnumui, malonumams. Šios scenos erotizmas – nepakartojamai naujas ir provokuojantis. Apskritai, plėtodamas filme erotizmo temą, Ozonas sumaniai naudojasi dar Alfredo Hitchcocko ištobulintu stiliumi, kai personažų žvilgsniai, jų trajektorijos ir susidūrimai ne tik nulemia kadro kompoziciją, bet ir sukelia labai intymaus bendravimo iliuziją. Sunku prisiminti bent vieną "Baseino" kadrą, kuriame būtų rodomas nors menkiausias abiejų moterų fizinis kontaktas, tačiau būtent Saros žvilgsniai sukuria tą nepaprastai intymaus bendravimo ir erotinės įtampos atmosferą. Žvilgsnio fiksavimas veda prie svarbiausios "Baseino" temos.

Vis dėlto tai – ne Saros moteriškumo, o kūrybinių galių triumfas, nes Žiuli provokuoja Sarą kurti. Pagaliau juk visiškai nesvarbu, kas iš tikrųjų įvyko toje Provanso viloje, kas ką nužudė ir ar apskritai nužudė. Čia Ozonas žengia dar vieną žingsnį toliau, nei dauguma iki šiol kūrybos procesą rodžiusių filmų, kad ir nesenstanti Alaino Resnais "Apvaizda". Jis nutrina bet kokias ribas tarp kūrybos ir realaus pasaulio, leisdamas jas pažymėti pačiam žiūrovui. Todėl kiekvienas yra laisvas mintyse sudėlioti savo istoriją. Daug svarbiau yra tai, kad į Londoną Sara grįžo su nauja knyga, kuri galbūt pakeis jos gyvenimą. Kad ta knyga – ne kriminalinis, o "Harlequin" tipo meilės romanas (lietuviškuose filmo subtitruose ši nuoroda į specifinę populiariosios literatūros rūšį, deja, virto tiesiog absurdiškais "arlekinų romanais") – dar viena užuomina į tai, ką Ozonas vadina specifiška anglių rašytojų kasta. Juk garsioji Agatha Christie taip pat juos rašė, tik prisidengusi pseudonimu. Šios kastos gerbėjams (prie pačių karščiausių priklauso ir šių eilučių autorė) "Baseinas" suteikia daugybę atpažinimo malonumų. Ir ne tik tokių. Kai filmo Sara vaikščiojo atokaitoje snūduriuojančio Provanso miestelio gatvėmis, mintyse vis laukiau, kad kur nors šmėkštelės kažkur visai šalia – Somjere – paskutines dienas praleidusio didžiojo erotomano Lawrence’o Durrello fantomas. Neabejoju, kad ir jam iš baseino išnyrantis Žiuli kūnas būtų suteikęs įkvėpimo dar vienam kvartetui arba kvintetui.

Živilė Pipinytė