Kinas

Neolito laikų paveikslėliai

Krėsle prie televizoriaus

iliustracija
Režisierius Peteris Weiras

Didžiausias šios televizijos kino savaitės įvykis – Stanley Kubricko (1928–1999) "Švytėjimas" per LNK "Snobo naktį" (22 d. 22.35). 1978 m. Briuselio karališkoji filmoteka paprašė dviejų šimtų kritikų ir kino istorikų iš įvairių šalių išrinkti geriausią pokario režisisierių. Net 138 iš jų pasakė, kad tai – Stanley Kubrickas. Manau, kad ir dabar, praėjus beveik trisdešimčiai metų, darant panašią apklausą, nuomonės nelabai keistųsi, nes būtent Kubrickas skirtingais savo filmais nužymėjo visus tuos kelius, kuriais vaikšto patys garsiausi (ir ne tik) šių dienų kino kūrėjai. Suprantu, tai skambūs žodžiai, bet kiekvieną kartą, kai susiduri su Kubricko filmais, pirmiausia stebina režisieriaus drąsa ir beatodairiškumas. Per 46 kūrybos metus jis sukūrė tik 13, bet labai skirtingų vaidybinių filmų. Tačiau būdamas daugumos jų prodiuseris, jis darė tik tai, ko pats norėjo. Kubrickas buvo amerikietis, bet didžiąją gyvenimo dalį praleido Anglijoje. Nežinau, ar dėl to, ar dėl kokių nors kitų priežasčių jo filmuose akivaizdžiai susiduria holivudiškasis ir europietiškasis mentalitetai. Susidūrimas ir sukuria visiškai naują kokybę. Kiekvienas Kubricko filmas telpa į aiškiai apibrėžiamus Holivudo žanrus, tačiau… Jų genialumas, nepaprastai stiprus emocinis bei estetinis poveikis ir slypi tame siaurame ruože, kai populiarus žanras (siaubo filmas, fantastika, istorinis epas, karinis filmas ir t.t.) staiga išskleidžiamas pačiu netikėčiausiu aspektu, apvalomas nuo per šimtą metų susidariusių schemų ir stereotipų. Panašiai atsitiko ir su "Švytėjimu" (1980). Tai tarsi ir tipiškas siaubo filmas, kurio įtaigą keliskart sustiprina pagrindinio herojaus (Jack Nicholson) pamišimas, ir šis tas daugiau – režisieriaus apmąstymai apie žmoguje tūnantį blogį. Viename interviu jis yra sakęs: "(…) Kiekvieną žmogų žavi prievarta. Žmogus yra laisviausias nuo sąžinės priekaištų žudikas, kada nors vaikščiojęs žeme. Potraukis prievartai atskleidžia, kad mūsų pasąmonė nepasikeitė nuo neolito laikų."

Kitas didis mūsų dienų režisierius man yra australas Peteris Weiras. TV4 (21 d. 21.20) primins vieną ankstyvųjų ir bene paslaptingiausių jo filmų "Paskutinė banga" (1977). Filmo herojus – jaunas advokatas (Richard Chamberlain), ginantis žmogžudyste apkaltintus jaunus aborigenus. Netikėtai jis pradeda gilintis į mūsų egzistencijos keistenybes. Susitikimas su kitokiu mentalitetu ir pasaulio bei laiko suvokimu paskatina jį atrasti netikėtus ryšius tarp tikrovės ir sapno. Tai tarsi dvi tolygios "gyvenimo srovės": sapnai turi pranašišką pobūdį (išsipildo susapnuota anksčiau apokaliptinė aborigenų pranašystė), o vadinamasis realus pasaulis greičiau primena sapną (filme rodomas miestas dvelkia oniriškumu). Dvasinis laikas, kurį aborigenai vadina "sapno laiku", atrodo daug realesnis, jis ir kuria nerimo kupiną filmo atmosferą. Vėliau šią temą Weiras išrutuliojo bene garsiausiame savo filme "Piknikas prie Kybančios uolos", tačiau ir "Paskutinę bangą" primygtinai rekomenduočiau pasižiūrėti, nes dabar, deja, niekas nekuria panašių filmų, net pats Weiras.

Nelabai suprantu, kuo lietuvaičius taip traukia Oliveris Stone’as, kurio filmus jau kas savaitę rodo kelios televizijos. Kartais juos žiūrėdamas visai pritariu kai kurių kolegų nuomonei, kad Stone’as – apsukrus demagogas, mėgstantis provokuoti visuomenės nuomonę ir kelti skandalus. Šis polinkis, deja, būdingas ir kai kuriems lietuvių politikams. LTV šiandien (16 d. 22 val.) primins 1991 m. režisieriaus sukurtą fantaziją "JFK" prezidento Johno Kennedy nužudymo tema. Aišku, svarbiausias šiame filme ir lietuvių prezidento ausiai toks mielas žodis "sąmokslas". Neatsitiktinai pavadinau filmą politine fantazija, nes Stone’as labai drąsiai manipuliuoja kartais net vienas kitam prieštaraujančiais faktais. Jo akivaizdus politinis infantilumas yra prisodrintas prieš vadinamąjį elitą nukreipto patoso. Be abejo, Stone’as garbina Kennedy, beje, tai dar labiau pabrėžė kitam JAV prezidentui skirtas vėlesnis Stone’o filmas "Nixonas". Pernai režisierius sukūrė dokumentinį filmą apie Kubos lyderį Fidelį Castro. Gal yra vilties pamatyti ir jį?

Man Stone’as reprezentuoja amerikietišką mentalitetą, todėl visai nestebina, kad kito filmo – "Šiuolaikiniai gladiatoriai" (LNK, 18 d. 20.15) tema jis pasirinko bene amerikietiškiausią sporto rūšį – amerikietišką futbolą (atsiprašau, jei supainiojau terminą ir pasirodys, kad tai kažkas kita). Kelias ilgas valandas esame priversti grožėtis šiuo žiauriu ir beprasmišku sportu. Tai dar ne viskas, nes režisierius kuria iš esmės gamybinį filmą, todėl jame narpliojama daugybė specifinių vieno sporto klubo problemų. Atvirai prisipažinsiu, kad nepajėgiau filmo pasižiūrėti iki pabaigos, ir ne tik todėl, kad esu visiškai abejingas bet kokiam sportui, bet ir todėl, kad labai pagailo puikaus aktoriaus Alo Pacino, kuris nežinia ką veikia "Šiuolaikiniuose galdiatoriuose" vaidindamas neva labai dramatiško likimo trenerį.

Visiška Stone’o priešingybė yra analogų amerikiečių kine neturintis Toddas Solondzas. Jis vengia bet kokio amerikietiško patoso ir pasakoja keistas, liūdnas ir kartu juokingas istorijas. Filmą "Istorijų pasakojimas" (LTV, 21 d. 23.05) sudaro trys novelės, kurių herojai atsiduria absurdiškose, bet kartu labai atpažįstamose situacijose.

Ir dar telegrafiškai apie kelis filmus, kurių nevertėtų pražiopsoti: F. Gary Gray’aus filme "Derybininkas" (TV3, 18 d. 20.20) laukia įdomi psichologinė dvikova tarp dviejų policininkų, kurie staiga atsiduria skirtingose barikadų pusėse. Kartu tai dviejų skirtingų temperamentų – Samuelio L. Jacksono ir Kevino Spacey – ir dviejų skirtingų aktorių mokyklų susidūrimas, deja, pagardintas madingu šių dienų kine reginiu.

Abajaus Karpykovo "Fara" (TV 4, 22 d. 21.20), man regis, pasirodė ekranuose šiek tiek per anksti, nes 1996 m. naujųjų rusų, oligarchų ir panašios temos dar nebuvo įgijusios savo pavidalo. Karpykovas pabandė istorijai apie naująjį turtuolį suteikti pasakos formą ir liko nesuprastas. Beje, filme vaidina Kristina Orbakaitė, daranti įspūdį savo, nors ir manieringa, plastika.

Tikra dovana lietuvių kino tyrinėtojams ir šiaip entuziastams – per LTV2 (18 d. 20.45) rodoma Arūno Žebriūno ir Raimondo Vabalo "Kanonada" (1961). Pasakojimas apie minų laukų nuo pasaulio atskirtą Lietuvos kaimą ir jame vykstančias pavydo, intrigų, išdavysčių ir meilės dramas, be abejo, ir dabar atrodo simboliškas. Visam laikui atmintin įstringa visais tamsos ir šviesos atspalviais virpantys meistriškai operatoriaus Jono Griciaus sukomponuoti nespalvoti kadrai ir, žinoma, įstabaus grožio Eugenijos Pleškytės veidas.

Jūsų – Jonas Ūbis