Tiesiog autoportretai

Rolana Čečkauskaitė su savo autoportretu V. Riekutės nuotr.

Gera kurti meną… Bet tai, ką išvydau "Arkos" galerijoje (tapybos paroda "Autoportretai"), liežuvis neapsiverčia pavadinti "geru menu". Bent jau didesnei daugumai darbų ši etiketė visiškai nelimpa. Nenustebau, nes panašaus vaizdo ir tikėjausi. Prieš kelerius metus vasarą lankiausi "Arkoje", LDS narių surengtoje tapybos ir grafikos darbų parodoje. Bendros temos nebuvo, tiesiog sunešti įvairių stilių ir žanrų darbai. Kažkokia vestuvių mišrainė: visko daug, bet ar skanu? Dabar bent jau pasirinkta tema "Autoportretas". "Vaizdas" vėl ne koks. Dominuoja vidutiniškų kūrinių masė (kaip reziumuotų menotyrininkas I. Kazakevičius). Todėl labai skurdžiai ir graudžiai bendrame kontekste atrodė pasiklydę geresni darbai. Tekdavo gerokai paplušėti, kol išrausdavai įdomesnį ar geresnį autoportretą, kadangi akys raibo nuo spalvų margumyno (šokinėjo nuo ryškiausių iki niūriausių), skirtingų paveikslų formatų ir nevykusių "teplionių".

Parodoje dalyvavo nemažas būrys dailininkų, pateikusių po vieną ar kelis darbus. Kūriniai buvo uzurpavę visas "Arkos" salytes – tai rodo neišblėsusį menininkų norą tapyti ar kitaip kūrybiškai įprasminti savo egzistenciją. Vieni darbai buvo ištraukti iš senesnių kūrinių archyvų (iš palėpių, švelniai nupūtus dulkes), kiti nutapyti ne per seniausiai arba nuteplioti šiai parodai (gal net per naktį).

Štai bendresni bruožai, daugiau ar mažiau būdingi parodoje eksponuojamiems autoportretams:

1) eklektika (lietuviškos tapybos mokykla+ modernaus meno srovės);

2) ekspresionistinė tapymo maniera;

3) dviejų tipų koloritas: ryškus, rėksmingas (fovistinis) arba niūrus, "žemėtas" su purvinais rudens pėdsakais, "kapinynų";

4) dekoratyvus ornamentiškumas (sekant modernizmo pėdsakais);

5) žaisminga ironija (sekant sveiko humoro pėdsakais, pasireiškiančiais ironišku požiūriu tiek į savo darbą, tiek į žiūrovą);

6) figūrų transformacija (veidai iškraipomi, figūros stilizuotos);

7) priemonės: guašas, akrilas, aliejiniai, akvarelė.

Peršasi bendra išvada, kad lietuvių tapytojai vis dar ieškojimų kelyje. Išsigandę blaškosi tarp lietuviškos mokyklos paveldo, žavėdamiesi "arsininkų" kūryba ir vakarietiškų modernaus meno srovių–fovizmo, ekspresionizmo, siurealizmo ir kt. – menininkais. Bando lipdyti šias sroves viena su kita, bet rezultatai tikrai nepranoksta lūkesčių. Matydamas tokias desperatiškas konvulsijas dar kartą įsitikini, kad originalumas ir individualumas mirė kartu su modernizmu, o šiame postmodernizmo amžiuje, kuriame stilistinis atsinaujinimas nebeįmanomas, telieka mėgdžioti negyvus stilius. Deja. Pasmerkti būti beždžionėmis (ne vien dėl šių metų).

Grįžkime prie lietuviškos tapybos. Jau nuo 3-iojo dešimtmečio, veikiama įvairių tendencijų, lietuvių dailininkų kūryba neteko meninio stilistinio vientisumo, jų kūriniuose susiraizgiusios tarpusavyje blaškėsi skirtingos meno srovės, beje, kaip ir dabar. XX a. pr. Lietuvos tapytojų kūryboje išryškėjo šios svarbesnės tendencijos: realizmas, neoromantizmas, simbolizmas ir moderizmas. Dailininkų kūryboje jų bruožai susijungdavo, taip atsirasdavo "mišraus" stiliaus kūriniai. Atrodė drąsu ir originalu. Bet…Tokių "mišrainių" parodoje apstu, tačiau net ir neįgudusiai virtuvėje šeimininkei aišku, kad norint padaryti skanų patiekalą reikia žinoti, kiek ir kokių priedų dėti, kad nebūtų nei per sūru, nei per saldu, nei per aitru, nei per rūgštu. Šito turbūt nežinojo kai kurie dailininkai, kurdami savo šedevrus su nesutvarkytomis kompozicijomis, murzinomis ir suveltomis spalvomis arba akis graužiančiais, rėksmingais jų sąskambiais, studentiškai grubia tapymo maniera. Arba priedų per daug, arba per mažai. Neskanu ir neskoninga.

Algimantas Biguzas prie savo autoportreto V. Riekutės nuotr.

Beje, minint VDA studentus tapytojus – po parodos nuėjau tiesiai į jų darbų peržiūrą, – jų darbai beveik nesiskyrė nuo galerijoje matytų vidutiniškų darbų: tie patys drebantys ieškojimai, netašyta tapymo maniera, drumzlinai rudeniškas ar garsiai klykiantis koloritas, nuobodžios kompozicijos ir t.t. Jie dar gali slėptis už studento statuso ir šūkalioti, kad kai baigs VDA tai ohoho kaip pasaulį nustebins! O čia jau už nieko nepasislėpsi – plynas laukas. Čia jau kalba pati kūryba.

Pėdinau nuo vieno paveikslo prie kito ir tikėjausi išvysti jei ne ką nors stulbinančio, tai bent jau kažką panašaus į ekspresyvius, masyvius A. Gudaičio, intensyvių spalvų, dramatiškus A. Samuolio, skaidriai impresionistinius K. Sklėriaus darbus. Ar šiuolaikinių gerų menininkų kūrybą: neoekspresionistinius, mitinio pobūdžio ir žaviai ironiškus V. Paukštės, V. Marcinkevičiaus darbus, puikaus koloristo V. Gečo, M. Šalkausko ar nuostabaus fotorealisto A. Puipos kūrinius. Deja, deja. Tai, ką pamačiau man labiau priminė Vakarų Europoje 6–7-ąjį dešimtmečiais paplitusią naujojo figūratyvumo srovę, kuriai būdinga figūrinė vaizduosena, ekspresyvi deformacija, nervinga tapymo maniera, erzinantys ryškus ar tamsus koloritas. Atrodo, čia, šioje parodoje, didesnė dauguma tapytojų vadovavosi dailininko A. Skudučio kūrybos kredo: "Nenorėčiau nutapyti optimistinio paveikslo".

Tačiau meluočiau, jei sakyčiau, kad iš tos krūvos vidutiniškų meno kūrinių neradau nė vieno, verto dėmesio. Buvo ir čia intriguojančių, pasižyminčių gražiomis spalvinėmis variacijomis, emocingos, laisvos tapysenos įtaigiai perteiktų dramatiškų, ironiškų ar melancholiškų nuotaikų. I. Budrytės modernus, švariai padengtais plotais ir ramybės estetika dvelkiantis darbas "Pareinu iš darbų"; J. Teišerskytės-Stoškienės švelnus, skaidrus, subtilia tapymo maniera pasižymintis, klimtiškas "Auto susimąstymas"; A. Radzevičiaus ironiškas, vaikiška maniera nutapytas "Ispaniškas autoportretas"; A. Šlipavičiaus sodriai ryškiu, puikiu raudonų atspalvių koloritu, dekoratyvus ir rytietiškas "Pirmasis pasimatymas"; V. Semaškos ekspresyvia maniera nutapytas, niūraus mistiškumo turintis "Autoportretas" ir potėpių ekspresija pasižymintis "Autoportretas su Saskija"; R. Zdanavičiaus-Zdano fovistinėmis spalvomis, dekoratyvine kompozicija ir ornamentika patraukiantis dėmesį matisiškasis "Autoportretas"; K. Poškaus erotinio atspalvio turintis mulenružinis "Autoportretas"; R. Čečkauskaitės įdomus, dekoratyvus, bizantinis, mišria technika (įklijuota nuotrauka) atliktas "Autoportretas"; J. Bagdonavičiūtės darbas "Dirbtuvėje", primenantis smagias iliustracijas, su ištapytais lygiais plotais, grafiniu piešiniu ir saikingu, kelių spalvų koloritu, turtingu pilkos spalvos niuansų; R. Balinsko angeliškas, švelnios tapysenos, pieniško kolorito, lengvas darbas "Kaip angelas"; V. Žirgulio "Žiovulys" su nutapytu žiovaujančiu dailininko autoportretu, pakabintu virš sofos ant dryžuotos sienos (paveikslas paveiksle) priminė menininko A. Railos videoinstaliaciją ŠMC lange "Žiovulys".

Atrodo, tiek. Neutralių ir vidutinių darbų neaptarinėsiu. Akivaizdu, kad lietuvių tapybai išnykimas negresia, bet renesansu taip pat nekvepia. Žinome, kiekvienas tegul pasilieka vietos savo tiesai. Išmokime surasti ją. Ieškojimams, kaip ir kūrybai, ribų nėra. O kalbant apie šiandienos kūrybą, tai "šiandien kurti yra pavojinga. Kiekviena publikacija – aktas, ir tas aktas atiduoda tave epochos, kuri nieko neatleidžia, aistroms." (A. Camus)